O tam puikiai tiko restoranas „Vivalavita“, įsikūręs K centre Klaipėdoje.
Džiugu, kai užsukęs į restoraną randi laisvą staliuką prie lango, tad pietaudamas gali grožėtis už lango atsiveriančia panorama. Aišku, ta panorama skurdoka, nes matai tik seną policijos pastatą, o už jo – Kuršių marių krantinę, pilną suvargusių kranų bei vykdomų krovos darbų, bet tik ne paplūdimių.
Bet atsivertus meniu ir žvelgdamas į kainas suvoki, kad į patiekalų kainas įskaičiuotas vaizdelis į Boulevard de la Croisette krantinę (Monakas).
Dar vienas pastebėjimas – labai jau nutrinti valgiaraščiai. Manau, tik vynas labiau vertinamas, kai yra ilgiau išlaikytas. Bet gal tai jau pradėta taikyti ir meniu. Gal kam nors tokie gyvenimo matę valgiaraščiai nutrintais kampais, lengvai paglamžyti ir kelia susižavėjimą, man tai rodo tik vadovų apsileidimą. Visų pirma jie ne odiniai, o popieriniai, tad juos pakeitęs restoranas didelių išlaidų nepatirs.
Ant stalo atnešta baravykų sriuba leido pamiršti pokalbį apie keistiną meniu – pasimėgavau tikrai skania trinta baravykų sriuba.
Senai verčiau eurus į litus, bet šios sriubos kainą išversiu. Nes ją valgant prisiminėme mūsų prezidentę ir jos žodžius: niekas nebrangs po euro įvedimo, o jei ir brangs, tai keliais centais. Kadangi tekdavo lankytis restoranuose ir prieš euro įvedimą, turiu nuliūdinti prezidentę – jūs kiek apsirikote...
Mano valgyta baravykų sriuba be kelių centų kainavo 26 litus. Tikrai nepamenu, kad kur restorane sriuba būtų tiek kainavusi. Džiugino tai, kad baravykai iš tiesų dominavo sriuboje. Ji iš tiesų buvo skani ir, liaudiškai tariant, jos buvo nepagailėta – lėkštė išties nemaža.
Po sriubos, kaip ir priimta, atkeliavo antri patiekalai. Jų kainų į litus neversiu, nes tai vis vien mūsų politikų neįtikins. Lieka smegenyse atjungti valiutos konvertavimo funkciją ir pietauti.
Didkepsnis buvo iškeptas taip, kaip ir pageidavau – pusiau keptas. Prie jo puikiai derėjo švelnus padažas, kuris galynėjosi su pipirais, nuklojusiais kepsnio paviršių. Vienintelis, kam valgydamas galėčiau reikšti pretenziją – tai bulvytės. Jas barstant prieskoniais buvo ryškiai prisistengta. Bet mėgstantiems bulvių prieskonius tai turėtų patikti.
O žvelgdamas į lėkštėje esančią padažinę supratau, kad restorano vadovas užkietėjęs suvalkietis. Taip ir matau jį rytais lygintuvu tiesinantį senus meniu ar klijuojantį suskilusias padažines...
Na, bet tikiuosi, kad po šios mano kritikos jis nuskubės į virtuvę ir pirma ką padarys, tai išmes apdaužytus indus.
Lašišos kepsnys meniu buvo siūlomas tik su smidrais. Pageidaujat papildomo garnyro jį siūlė užsisakyti atskirai, aišku, ir sumokėti papildomai. Galiu drąsiai teigti, kad vien su smidrais lašišos kepsnys būtų atrodęs skurdokai, bet užsakytos apkeptos daržovės jį pagyvino.
Kaip supratote didelių pretenzijų antrieji patiekalai nesusilaukė, tad laukdami deserto tikėjomės, jog jis patirtus įspūdžius tik labiau pagerins.
Atneštas desertas labiau priminė svečiavimąsi pas draugus, kurie nelabai ką išmano apie desertų gamybą. Jei nebūčiau dailiai nuaugęs Riebus katinas, o tiesiog koks senas nukvakęs pirdžius maisto kritikas, pyragą apibūdinčiau taip: valgydamas pyragą, pajutau gilesnio vidinio potėpio stygių, kurio taip trūko šokoladiniam biskvitui pagyvinti...
Nemanau, kad toks desertas iš vis turėtų būti restorano meniu, nes jis labiau tinka kavinukėms, praktikuojančios kavą išsinešimui, kur desertus klientai užsako retai. O jei užsako, stebuklų nesitiki.
Vertinimas:
Interjeras - 8,
Švara - 9,
Aptarnavimas - 8,
Maistas – 7.
Viso: balų 32 (vidurkis – 8)
Tad silpni 5 nagučiai, su didele viltimi, kad į mano pastebėjimas bus atsižvelgta.
Noriu tikėti, kad kažkada liaupsinta, o dabar vis dažniau peikiama vieta atgims naujam gyvenimui, o mano skirtas penketas tam bus gera pradžia. Restoranas turi traukti klientus ne tik gražiais vaizdais per langus, bet ir puikiu maistu bei aptarnavimu. Kitaip jis virs apžvalgos aikštele, kurioje lankytojai gers tik kavą, o apie maistą bus seniai pamiršę.
Su pagarba, Riebus katinas
