Neseniai vilniečiai grįžo iš Pietų Italijos ir parsivežė ne tiktai puikių įspūdžių, bet ir naujų receptų Renatos tinklaraščiui.
Šiaurės ir Vidurio Italiją Renata su vyru išmaišę ne kartą, todėl šįkart jų dėmesį patraukė dar neaplankyta šalies dalis – pietūs. Tuo labiau kad iš Vilniaus oro uosto atsirado nauja skrydžių kryptis – į pietuose esantį Barį.
„Italiją mėgstame ir dažnai renkamės dar ir dėl to, kad susikalbu itališkai. Ne paslaptis – retas italas kalba angliškai ir labai šiltai sutinka kalbančius jų gimtąja kalba“, – pasakojo vilnietė.
Kelionei pora pasirinko kovo pabaigą – ir dėl vėsesnio oro, ir dėl to, kad Pietų Italija tuo metu būna žalia, nenualinta karščių.
Išsinuomotu automobiliu po šalį keliavusių Renatos ir Gedimino tikslas buvo per penkias dienas aplankyti tris jūras – Adrijos, Jonijos ir Tirėnų, taip pat Sicilijos salą.
Jie iš anksto užsisakė nakvynės vietas, kurioms pasiekti per dieną reikėtų įveikti 300–400 kilometrų.
Vilniečiai stengėsi kuo daugiau keliauti pajūrio keliais ir pasigrožėti miestelių ir gamtos vaizdais.
Iš Bario jie patraukė link Materos, o iš ten, aikčiodami nuo žydinčių obelų bei persikų sodų ir žaliuojančių slėnių, leidosi Tirėnų jūros link. Stabtelėdavo mažyčiuose miesteliuose, kurortuose, kuriuose ne sezono metu nebuvo jokių gyvybės ženklų, prasimankštindavo laukiniuose paplūdimiuose ir godžiai gėrė pavasarinės saulės spindulius.
Į Siciliją vilniečiai kėlėsi įspūdingo dydžio keltu, kuriame automobilių aikštelės įrengtos keturiuose aukštuose.
Apsistoję viloje, nuo Etnos esančioje už keliolikos kilometrų, ugnikalnį aplankė ankstų rytą, kai dar neveikė keltuvai ir nebuvo turistų.
„Kadangi ne kartą lankėmės Islandijoje, Etna sukėlė šypseną, tačiau šypsenas greitai užgesino pasivaikščiojimas po Silvestro kraterius – tokio stipraus vėjo neteko patirti net vėjų šalyje vadinamoje Islandijoje“, – pasakojo R.Šniolienė.
Grįžę į žemyninę dalį kitą naktį vilniečiai apsistojo Vilapjanos mieste, kur iki pat vidurnakčio gėrėjosi jūra ir promenada, o pusryčiaudami su šeimininke terasoje ragavo jos gaminto mandarinų džemo ir kalbėjosi apie svilinančią vasarą, apelsinus ir jūrų gėrybes.
O kitą dieną grįždami į Barį aplankė Alberobelą, garsėjantį išskirtine architektūra, ir miestą ant uolų Polinjano a Marę.
Lankydamasi svetur tinklaraščio „Kūmutės virtuvė“ autorė Renata nepraleidžia progos pasidomėti vietos virtuve. Nors italų virtuvę ji pažįsta jau seniai, ši kelionė taip pat dovanojo atradimų.
Be galybės gastrolių su Konservatorijos kameriniu choru ir daugybės turistinių apsilankymų šioje šalyje, Renatai kadaise teko kurį laiką pagyventi italų šeimoje. Joje ji susipažino su naminiu maistu ir daugybe virtuvės subtilybių.
„Nuo tada ant mano valgomojo stalo visada yra vandens, viename patiekale nenaudoju svogūnų ir česnakų, nuo tų laikų namuose nebeturiu kečupo – išmokau gaminti klasikinius padažus, atskirti, kokiai makaronų rūšiai jie tinka, ir pramokau pačių makaronų pavadinimų.
Tik per tiek metų nepakito mano itališkos virtuvės favoritas – veršiena tuno padaže (it. „vitello tonnato“).
Tai plonos virtos veršienos riekelės grietinėlės, majonezo, konservuoto tuno ir kaparėlių padaže. Šis derinys, kuris keistai atrodo tik iš šalies, man neatsibosta jau geras dvi dešimtis metų“, – pasakojo tinklaraštininkė.
Vienas pokyčių, kurį pora pastebėjo Italijoje, – picų dydis. Vilniečiams susidarė įspūdis, kad šiuo metu picerijose vyksta varžytuvės, kuri iškeps didesnę. Vienas padavėjas porai pasakojo, kad indus restoranams gaminantys fabrikai nebespėja prisitaikyti prie vis didėjančių picų porcijų. Ir atsiprašė, kad picų kraštai buvo išlindę bene 10 centimetrų už lėkštės ribų.
„Iš tiesų tai nėra patogu, – pripažino R.Šniolienė. – Tokio dydžio picos neįmanoma suvalgyti, tačiau restoranai tam pasiruošę – nesuvalgytą picą siūlo išsinešti.“
Kiekvienąkart keliaudama ji būtinai apsilanko ir vietiniame turguje.
Šįkart vilniečiai užsuko į vieno seniausių pasaulio miestų Materos turgų. Jis kvepėjo braškėmis ir apelsinais.
„O jūrų gėrybių ir žuvies skyriuje padūsavau vyrui, kad dėl šių produktų noriu kraustytis į Italiją“, – pajuokavo Renata.
Jūrų produktų pasiūla, pasak jos, neapsakoma, o jų kainos lietuviams pasirodė visai nesikandžiojančios.
Bet labiausiai akį traukė sunkvežimiai atvirais kėbulais, pilni į piramides sukrautų italų dievinamų artišokų. Jiems Renata neatsispyrė – nupirko keletą ir vakarienei ištroškino pasūdytame svieste.
„Viešėdami Italijoje visada pusryčiaujame vienodai – valgome mocarelą su šviežiais pomidorais ir Parmos kumpiu, viską aplaistydami alyvuogių aliejumi. Pietų Italija garsėja vienu kokybiškiausių alyvuogių aliejumi, todėl kiekvienuose nuomojamuose apartamentuose galėjome nerasti druskos, bet puikaus aliejaus butelis visada puikuodavosi ant stalo“, – pasakojo R.Šniolienė.
Į kelionę tik su rankiniu bagažu išsiruošę vilniečiai negalėjo parvežti alyvuogių aliejaus namo, bet didelės nuoskaudos nepajuto – Renata pati gamina įvairiausią aliejų, be to, alyvuogių aliejaus prisiragavo iki soties viešėdami Italijoje.
Lietuviams įspūdį paliko ir vietinių pomidorų skonis. Prekybos centruose jie matydavo neperrinktas daržoves – dėžėse būdavo ir nesunokusių, ir jau baigiančių gyvenimą pomidorų.
Pasak Renatos, nieko panašaus į vienodo dydžio ir spalvų daržovių stendus kaip Lietuvoje.
Porai keliaujant kaip tik buvo raudonųjų (sicilietiškų) ir ‘Washington’ veislės apelsinų sezonas, tad juodu stodavo prie ūkių ir prisipirkdavo sultingų vaisių ir šviežių morkų, kurias grauždavo keliaudami automobiliu.
Vilniečiai ne tik patys gamindavo maistą, bet ir užsukdavo į vietos maitinimo įstaigas. Materos mieste mažytėje kavinukėje lietuviai su vietinio universiteto profesoriais susidaužė neįtikėtinai pigios ir gardžios espreso kavos puodeliais, pakelės restorane pietums valgė makaronus su šukutėmis ir moliuskais, vakarieniavo vienoje populiariausių picerijų ir vyninių Etnos papėdėje.
O vieno nuomoto būsto šeimininkė Vittoria jiems ne tik parodė, kaip italai gamina kapučino pieno putą, bet ir padovanojo putų plaktuvą.
Bet didžiausiu atradimu Renatai ir jos vyrui tapo arančinai – aliejuje gruzdinti ryžių kukuliai, įdaryti žirneliais, kumpiu ir sūriu.
„Pirmiausia pamatėme, kad vietiniai italai perka po 4–5 „Kijevo“ kotletus primenančius kukulius.
Kai pakelės užkandinėje padavėjo paklausiau, ar tai saldus patiekalas, buvau apdovanota plačia šypsena ir paaiškinimu, kad tai sicilietiškas gatvės maistas, vadinamas netikrais apelsinais.
Nusipirkome keletą paragauti, tačiau įdare, be minėtų produktų, kažkodėl buvo kečupo, todėl arančinus su malonumu suvalgė vyras. O kadangi Sicilijoje buvome trumpai, neteko daugiau rasti šio užkandžio. Tuo metu jau žinojau, ką pirmiausia gaminsiu sugrįžusi namo“, – pasakojo Renata, išpildžiusi šį sau duotą pažadą.
Arančinai – sicilietiški netikri apelsinai
Iš nurodyto kiekio produktų pagaminsite 12 arančinų.
Reikės:
0,5 kg lipnių ryžių,
100 g šviežių arba šaldytų žaliųjų žirnelių,
200 g karštai rūkyto kumpio,
200 g mocarelos,
100 g kvietinių miltų,
100 g maltų džiūvėsėlių,
1 valg. š. maltos raudonosios paprikos,
1 a. š. druskos,
2 kiaušinių,
aliejaus gruzdinti.
Ryžius išvirkite ir atvėsinkite. Paruoškite įdarą – į gilesnį indą stambia tarka sutarkuokite mocarelą, nedideliais gabaliukais supjaustykite kumpį ir jį suberkite į sūrio tarkius kartu su šviežiais ar atšildytais žirneliais. Paruoškite produktus arančinams apvolioti – į vieną indą suberkite miltus, į kitą – džiūvėsėlius ir maltą papriką (ji suteiks spalvą), o trečiame išplakite kiaušinius.
Ryžius ir įdaro masę padalinkite į 12 lygių dalių. Drėgnais delnais formuokite paplotėlį, dėkite įdaro ir atsargiai formuokite rutulį, kruopščiai paslėpdami įdarą. Paruoštus rutulius dėkite ant vandeniu suvilgytos medinės lentelės.
Įkaitinkite aliejų, jo turi būti tiek, kad bent pusė arančino laisvai plaukiotų jame. Kiekvieną kamuolį apvoliokite miltuose, tuomet kiaušinio plakinyje ir galiausiai džiūvėsėliuose. Leiskite į aliejų, gruzdinkite apie 2–3 minutes kiekvieną pusę. Ištraukę iš aliejaus dėkite ant popierinės servetėlės, kad susigertų riebalai. Tiekite iš karto su mėgstamu padažu ar daržovėmis.
