Bet onkologas Romualdas Mickevičius (63 m.) meta iššūkį tokiems aiškintojams: „Pabandykite įrodyti, kad spurgos – nesveikas maistas. Nesveikas gali būti tik apetitas.“
Vilnietis gydytojas galėtų surengti rimtą diskusiją apie tai, ar spurgas valgyti sveika. Juk jų receptas atkeliavo iki mūsų dienų neatsitiktinai.
Spurgos paplitusios tiek Europoje, tiek JAV. Istorikai iki šiol ginčijasi, kur yra spurgų tėvynė, – kuri nors Europos šalis ar Amerika, kur labai populiarios spurgos su skyle („doughnuts“).
Pavyzdžiui, JAV birželio pirmąjį penktadienį tradiciškai švenčiama Spurgų diena, o nuo neatmenamų laikų Berlyne spurgos verdamos su įdaru. Mūsų kaimynai lenkai valgo spurgas pabarstydami cukraus pudra.
Pastaruoju metu spurgos užsitraukė tam tikrą nešlovę, priežastis – taukuose ar aliejuje verdamos spurgos sugeria daug riebalų.
Vilnietis gydytojas R.Mickevičius priminė, kad daug kas priklauso nuo to, kaip spurgos yra kildinamos.
Susidomėjęs kulinarija onkologas net aptiko duomenų, kad mielėmis kildinamos spurgos yra nesveikesnės už tas spurgas, kurioms gaminti naudojama soda ar kepimo milteliai.
Pasirodo, nedidelė mielinė spurga išverda per 150 sekundžių ir net ketvirtį jos svorio sudaro susigėręs aliejus.
Tokio pat dydžio spurga, paruošta su soda, išverda per 90 sekundžių, o riebalų kiekis joje šiek tiek mažesnis – ne ketvirtadalis, o penktadalis svorio.
Spurgos neretai gruzdinamos, nes kuo didesnė riebalų temperatūra, tuo mažiau jų prisigeria. Tačiau gruzdintas maistas yra sunkiau virškinamas.
Kita vertus, spurgos – skanus ir sotus maistas, vienintelė blogybė – kartą paragavęs negali sustoti.
Gydytojas R.Mickevičius juokavo, kad prieš sėdant prie stalo valgyti spurgų reikėtų neužmiršti pasimatuoti liemens apimtį.
Jei pamatavus vyro liemenį yra daugiau nei 102 centimetrai, o moters – daugiau nei 88 centimetrai, tai jau laikoma nutukimu. Tokiems žmonėms spurgų galima ragauti tik per šventes.
Jei žmogus valgo tada, kai turi laiko, o ne tada, kai išalksta, jam gresia persivalgymas. Kimšdamas be saiko spurgas žmogus atsidurs per žingsnį nuo aterosklerozės, kraujotakos bei virškinimo sutrikimų.
Tačiau būtų kvaila, jei žmonės negalėtų kavinėje, turguje ar prekybos centre paskanauti šviežių spurgų.
Ne vienam tai primena vaikystę, kai šviežių spurgų kvapas būdavo juntamas net daugiabučio laiptinėje.
Prieš keletą dešimtmečių pradėjęs dirbti Nacionaliniame vėžio institute gydytojas R.Mickevičius juokavo, kad jam pavyko padaryti karjerą per skrandį.
Spurgas su lašinukais ir svogūnais jis buvo įsigudrinęs kepti gydytojams skirtame kambaryje, tik tešlą iš anksto paruošdavo namie ir atsinešdavo stiklainyje į darbą.
Jis yra išbandęs ne vieną spurgų receptą – saldžių ir nelabai, su įdaru ir be jo, su mėsa, varške, džemu, kefyru.
Nors verdamos karštuose riebaluose spurgos galbūt neturi didelės maistinės vertės, o 100 g spurgų gali turėti daugiau kaip 400 kilokalorijų, nes dažnai jos barstomos cukraus pudra, tepamos šokoladiniu glajumi, o viduje būna kokia nors saldi uogienė, daug kas jas mėgsta.
Gydytojas R.Mickevičius įspėjo, kad spurgos nėra kasdienis patiekalas. Bet jis būna maloniai nustebintas, kai žmona Veronika iškepa spurgų.
Moteris visada stengiasi dėti į tešlą kuo mažiau cukraus, nes jis dega riebaluose, todėl spurgos nebūna saldžios. Dalį miltų ji maišo su varške, kad būtų daugiau baltymų.
„Jei žmogus nori gyventi, o ne tik valgyti, gulėti ir virškinti, jis turėtų įsiklausyti į savo organizmą ir mokėti pajusti sotumą“, – sakė V.Mickevičienė.
Visuomenės sveikatos vadybą studijavusi moteris įsitikinusi, kad nėra nesveikų maisto produktų, tik klausimas – kiek ir ko mes galime valgyti.
Spurgų receptas atsirado tada, kai žmonės gyveno nuo derliaus iki derliaus ir turėdavo taip apskaičiuoti savo maisto atsargas, kad jų nepritrūktų, kad nekankintų alkio jausmas.
Taikant šiuolaikines maisto gaminimo technologijas ekonomiškai išsivysčiusios šalys turi didelę maisto pasiūlą. Būtent maisto gausumas ir nemokėjimas išsirinkti to, ko labiausiai reikia, dažnai kerta per sveikatą.
Miltai, cukrus, mielės, riebalai nekalti, kad žmonės serga vėžiu. Ne tik mitybos įpročiai, bet ir negalėjimas įveikti streso, nemokėjimas atsipalaiduoti, lėtinis nuovargis, emocinė įtampa, nenormalus darbo ir poilsio režimas alina imuninę sistemą, todėl žmonės nesugeba išvengti ligų.
Spurgos su varške
Reikės:
200 g varškės,
apie 300 g miltų,
2 kiaušinių,
0,5 arbatinio šaukštelio sodos,
šiek tiek acto,
aliejaus virti.
Išplakite kiaušinius su cukrumi, sudėkite varškę, įberkite truputį druskos, sodą nugesinkite actu, suberkite miltus. Išminkykite tešlą. Padarykite nedideles spurgas ir virkite jas aliejuje. Išėmę spurgas iš puodo nusausinkite.
Kad gražiau atrodytų, pabarstykite jas cukraus pudra.
Mielinės spurgos
Reikės:
350 g miltų,
130 ml šilto pieno,
2 kiaušinių,
50 g sviesto,
50 g cukraus,
5–6 g sausų mielių,
žiupsnio druskos,
vanilės,
aliejaus.
Kas nemėgsta saldžių spurgų, gali į tešlą įdėti keptų svogūnų su lašiniais.
Išmaišykite mieles, įberkite šiek tiek cukraus. Pakaitinkite pieną – jis turi būti nei karštas, nei šaltas. Į pieną suberkite mieles, kai jos pradės veikti, bus juntamas rūgštus ir aštrus kvapas, pasirodys putos.
Sumaišykite miltus, druską. Įplakite kiaušinius. Dėkite sviesto, viską sumaišykite su mielėmis. Kai tešla bus paruošta, įdėkite į puodą ir leiskite bent kelias valandas pakilti.
Kai tešla iškils, kočiokite maždaug centimetro storio stačiakampį. Padarykite 7–8 cm skersmens apskritimus, o jų vidurį išspauskite mažesne forma (tiks ir plastikinis kamštelis). Kai spurgas kildinsite antrą kartą, pridenkite plėvele ar švariu rankšluosčiu.
Spurgas kepkite aliejuje, kai jos pagels, apverskite ant kito šono. Išėmę iš puodo leiskite nuvarvėti aliejui. Vėliau galima ruošti glaistą iš citrinų sulčių ir cukraus pudros arba pabarstyti spurgas vien cukraus pudra.
Spurgos priminė artilerijos sviedinius
Pasak vienos legendos, XVIII amžiuje vienas Berlyno miesto gyventojas norėjo tarnauti pas Prūsijos karalių Frydrichą Didįjį, bet ne virtuvėje, o artilerijos pulke.
Jam nelabai sekėsi, bet vyras sugebėjo iš mielinės tešlos iškepti skanėstų kareiviams. Spurgos buvo apvalios kaip artilerijos sviediniai ir labai minkštos. Vėliau spurgos išplito, jas imta pardavinėti turguose, jos kaip neturtingųjų maistas pasiekė ir dvarus.
Nuo 1938-ųjų Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmąjį birželio penktadienį yra švenčiama Nacionalinė spurgų diena (angl. „National Doughnut Day“). Tokiu būdu yra pagerbiami kepėjai, kurie Pirmojo pasaulinio karo metu nemokamai dalijo spurgas kareiviams. Dažniausiai tai buvo savanorės moterys, lankančios kareivius.
Raudonojo Kryžiaus savanorės šį darbą tęsė prasidėjus ir Antrajam pasauliniam karui. Spurgų diena vėliau įgavo ir kitą prasmę – buvo siekiama spurgomis ne tik pamaitinti išalkusius karius, bet ir rinkti aukas visuomenės labui.
Berlyno spurgos mėgstamos ne tik Vokietijoje, bet ir Austrijoje. Įdarui dažniausiai naudojama braškių ar slyvų uogienė, rečiau – kremas. Pietų Tirolyje spurgos kepamos su abrikosų džemu, o Šiaurės Vokietijoje – su vaniliniu kremu.
Berlyno spurgos gali būti papuoštos pudra, glaistu su citrinomis ar šokoladu.
Dabar daug kur pasaulyje populiarios spurgos ir spurginės, kuriose aliejuje kepama mielinė arba kitokiu būdu kildinta tešla.
