Pietinėje Turkijos dalyje, Kachramanmaraše, užaugusiam Ersanui suprasti, kas yra skanus ir sotus maistas, padėjo puikiai gaminanti jo motina.
Būdamas 18 metų E.Karaoglanas iš gimtojo miesto išvyko į Londoną, kur praleido 22 metus dirbdamas virtuvėje, vėliau vadovaudamas virėjų kolektyvui.
Pradėjęs nuo angliškos virtuvės, kur buvo ir savininkas, ir virėjas, Ersanas nesiskundė, kad dirbo už kelis žmones. Jis įsitikinęs – kad taptum verslininku, turi suprasti, ką daro pavaldiniai.
„Maisto gaminimas – ne vien verslas. Tai – mano pomėgis, nes mėgstu skanauti, man smalsu, kas prie ko dera, patinka ieškoti naujų skonių“, – pasakojo E.Karaoglanas.
Prieš 11 mėnesių iš Londono į Vilnių atsikėlęs vyras nė nepajuto, kaip greitai prabėgo laikas kuriant čia restoraną. Nors lietuvių jis jau pažinojo anksčiau, nes jų dirbo Londone jo vadovaujame restorane, iš pradžių mūsų šalis turkui nepasirodė svetinga.
Ersanas tik džiaugėsi, kad Vilniuje su dauguma žmonių lengvai gali susikalbėti angliškai.
Svarstydamas, kas galėtų paglostyti vilniečių gomurį, turkas susipažino ir su lietuviška virtuve. Ersanas gerai atsiliepė ir apie lietuvių mėgstamus cepelinus. Jis tikino, kad bulvių ir mėsos derinys yra amžina klasika.
Turkijoje virėjo profesija laikoma vyriška. Didžioji dalis virėjų ten ir yra vyrai, tad ir Ersanui patiko gaminti nuo mažumės.
Mintis, kad galėtų įsikurti Vilniuje, jam kilo atsitiktinai. Kartą viešėdamas mūsų šalies sostinėje Ersanas su verslo partneriu ir ilgamečiu draugu nustebo, kad čia galima paragauti įvairių šalių maisto, bet trūksta to, ką labiausiai mėgsta turkai.
Juk Turkijos virtuvė – tai ne tik kebabai, kurie vyniojami į lavašą ir parduodami kioskuose.
Turkijoje nuimamas ne vienas derlius, čia auga daug įvairių daržovių, yra daug mėsos patiekalų. Tačiau Vilniuje apie Turkijos kulinarijos įvairovę beveik niekas nežino, nes čia nėra kur paragauti tradicinių šios šalies patiekalų. Todėl vyrai nutarė užpildyti šią spragą.
Valgymo tradicijos Turkijoje perduodamos iš kartos į kartą.
Beveik nėra patiekalų, kurie būtų serviruojami vienam žmogui, tai yra patiekiama atskira porcija. Turkijoje įprasta stalo viduryje padėti didelę lėkštę su pagrindiniu patiekalu ir iš šios lėkštės kiekvienas įsideda sau.
Toks vaišinimosi būdas kur kas bendruomeniškesnis, o skaniai pavalgyti daug kam yra šventas reikalas.
Vaišės Turkijoje pradedamos nuo užkandžių, kurie gali skirtis. Vienoje Turkijos vietovėje labiau mėgstami baklažanai, kitoje – kvietinių kruopų – bulguro užkandis. Tai – specialiai pagamintos kruopos iš nuplikytų, išdžiovintų ir garintų kietųjų kviečių. Šių kruopų galima nusipirkti ir Lietuvoje.
Užtepėlės ir pagardai gali būti ruošiami iš baklažanų, moliūgų, česnakų, špinatų, agurkų ir jogurto, avinžirnių, pomidorų, paprikų ir aitriųjų paprikų.
Taip pat populiarus užkandis džadžikas (turkų k. cacik). Jei šis užkandis būna skystesnis, valgomas kaip šaltsriubė – panašiai kaip Lietuvoje šaltibarščiai.
Buvusiose Osmanų imperijos šalyse džadžikas įprastai tiekiamas mažose lėkštelėse, gali būti valgomas ne tik kaip užkandis, bet ir kaip antrasis patiekalas.
Džadžikas gaminamas iš jogurto, druskos, alyvuogių aliejaus, smulkintų česnakų, svogūnų, krapų, mėtų ir citrinų sulčių, gardinamas žagreniais ir skiedžiamas vandeniu.
Kaip karštasis užkandis Turkijoje siūloma keptų avių kepenėlių, taip pat paukštienos su jogurto padažu.
Šioje šalyje mėgstama valgyti ir daug salotų, kurios gali būti ruošiamos iš lapinių salotų, agurkų, raudonųjų kopūstų, svogūnų. Prie daržovių labiausiai tinka alyvuogių aliejus ir granatų sirupas.
Grilio rinkinys, kuriame yra ant iešmo keptų kotletų, taip pat paukštienos, grilintų daržovių, ruošiamas ne vienam, o dviem, keturiems ar šešiems žmonėms.
Turkijos virtuvėje yra patiekalų, kuriuos drąsiai galima pasiūlyti ir vegetarams, – užkandžių, įvairių sriubų, pavyzdžiui, lęšių sriuba verdama be mėsos.
E.Karaoglanas džiaugėsi, kad daug lietuvių vyksta atostogauti į Turkiją, todėl jiems pažįstami kai kurie turkiški valgiai. Jam nebuvo sunku sudaryti restorano valgiaraštį, nes maisto produktus vyras renkasi lietuviškus.
„Viską, ką aptinkame, mums tinka. Ko nerandame, atsivežame iš Turkijos“, – patikino vyras.
E.Karaoglanas pasigenda tik tam tikrų prieskonių, taip pat turkiškų alyvuogių, pomidorų ir paprikų pastos. Turkijoje mėgstama ir tam tikra dešra, ruošiama kaip karštasis užkandis, bet jos Lietuvoje nėra.
Ragindamas skanauti tradicinių turkiškų patiekalų Ersanas tikino, kad nori sugriauti mitą, esą skanu yra tai, kas greitai pagaminama, pavyzdžiui, kebabai. Jis ragino išbandyti ne greitąjį maistą, bet greitą aptarnavimą ir kitokį skonį.
Prieš 15 metų už turko ištekėjusi ir trijų vaikų susilaukusi vilnietė vertėja, padėjusi pokalbio metu, tikino, kad kol neparagavo turkiškų patiekalų, žinojo tik vieną žodžio „aštrus“ reikšmę. Dabar ji turkų virtuvei apibūdinti galėtų pririnkti penkiasdešimt aštrumo atspalvių.
Nuo švelniai aštru, maloniai aštru, kai norisi dar daugiau aštrumo, iki mirtinai aštru – tokį pojūtį suteikia įvairūs prieskoniai ir jų deriniai. Toks gali būti iš šviežių pomidorų ir aitriųjų paprikų pagamintas padažas.
„Maisto aštrumas gali priklausyti ne tik nuo įvairių prieskonių, bet ir nuo to, kaip ruošiamas patiekalas, koks jo gaminimo būdas“, – pridūrė vertėja.
Moteris labiausiai mėgsta baklažanų užkandį ir iš šviežių pomidorų ir aitriųjų paprikų paruoštą pagardą, kurio paragavus gali net ašara ištrykšti.
Užkandis iš bulguro kruopų
Reikės (6 asmenims):
2 stiklinių bulguro kruopų
1,5 stiklinės verdančio vandens
po valgomąjį šaukštą pomidorų ir paprikų pastos
2 agurkų
svogūnų laiškų
ryšulėlio petražolių
žalių lapinių salotų
2 citrinų sulčių
4 valgomųjų šaukštų aliejaus
druskos pagal skonį
1 arbatinio šaukštelio maltų aitriųjų paprikų
3 valgomųjų šaukštų granatų sirupo
Kruopas užpilkite verdančiu vandeniu, uždenkite ir laukite, kol jos išbrinks. Įdėkite pomidorų ir paprikų pastos. Supjaustykite žalias salotas, agurkus, petražoles, svogūnų laiškus ir sudėkite į kruopas. Įberkite prieskonių, įpilkite citrinų sulčių ir granatų sirupo. Viską išmaišykite. Užkandį įdėkite į dubenėlį ir papuoškite salotos lapu.
Lęšių sriuba
Reikės (4 asmenims):
1 stiklinės raudonųjų lęšių
svogūno
valgomojo šaukšto miltų
morkos
litro vandens
2 valgomųjų šaukštų aliejaus
druskos, juodųjų pipirų – pagal skonį
Į puodą įpilkite aliejaus, apkepkite supjaustytus svogūnus, įberkite miltų ir toliau kepkite svogūnus, kol jie suminkštės. Supjaustykite kubeliais morką, nuplaukite lęšius ir viską apkepkite puode.
Vėliau įpilkite vandens, virkite ant mažos ugnies, kol morkos ir lęšiai suminkštės. Įberkite prieskonių. Elektriniu trintuvu sutrinkite sriubą iki norimo tirštumo. Sriubą galima pagardinti keptuvėje ištirpusiu sviestu, į kurį įberta aitriųjų paprikų miltelių.
