Apsilankęs vienoje seniausių šalies turgaviečių, kuri pastaruoju metu yra neatpažįstamai pasikeitusi, žmogus ne tik nelieka tuščiu skrandžiu – jis pasisotina ir akimis, atsigauna jo dvasia, o iš turgavietės išeina patyręs naujų įspūdžių ir su pilnu pirkinių krepšeliu.
Kur kitur, jei ne Halės turguje, galima nusipirkti paties ūkininko rūkyto kumpio, lašinių, dešros, slėgto sūrio, keptos duonos ar pagal senovinį receptą raugintų daržovių.Yra ne viena priežastis, kodėl verta užsukti į Halės turgų.
Pirma – turgaus diena daugelyje Lietuvos miestelių kadaise buvo šventė, kai žmonės ne tik pirko maisto produktus, bet ir pasikalbėdavo apie įvairius reikalus, išsipasakodavo, kas guli ant širdies. Šią tradiciją Halės turgus siekia išsaugoti iki šių dienų – čia galima klausti patarimų ir receptų, dalintis savais, derėtis dėl kainų, neslėpti emocijų – čia kiekvienas žmogus bus suprastas.
Antra – Halės turgus nemėgsta tarpininkų. Čia renkasi ūkininkai, kurie prekiauja savo rankomis pagaminta produkcija. Pavyzdžiui, sūdytais ir rūkytais mėsos gaminiais prekiaujantis Mečislovas Mlečka daugelį receptų perėmė iš savo senelių. Paparčiuose, Kaišiadorių rajone, gyvenantis ir ūkininkaujantis vyras, nuo 2002-ųjų pradėjęs prekiauti turguje, niekada nesigailėjo pasirinkęs mėsininko amatą. Kumpis, šoninė ar lašiniai gali tapti net šio ūkininko vizitine kortele – šie gaminiai greičiausiai dingsta nuo prekystalio.
Į Vilnių iš Šalčininkų dažnai atvyksta ir Vitalijus Užalovičius. Turguje jis parduoda tai, ką su tėvais užaugino savo ūkyje. Vyras prisipažino, kad pirkėjams atiduodamas ekologišku lesalu šertus paukščius jaučiasi taip, tarsi atiduotų dalį savęs. Jo šeimos užaugintos vištos, antys, žąsys įtinka net priekabiausioms šeimininkėms, nes kokybiška ir puikiai iškepta paukštiena – stalo puošmena.
Trečia priežastis, dėl kurios verta užsukti į turgų, – ant prekystalio būna tiktai šviežiausia mėsa. Molėtiškių Loretos ir Dariaus Šeikių įkurtas mėsinių galvijų ūkis gyvuoja daugiau nei dešimtmetį. Halės turguje ūkininkai praleidžia keletą dienų per savaitę. Pora turi nuolatinių pirkėjų, kurie labiausiai vertina mėsos kokybę.
Perėmęs iš tėvų ūkį molėtiškis vietoj pieninių galvijų pradėjo auginti mėsinius jaučius. Tai tapo postūmiu plėsti ūkį. Į Halės turgų atgabenta molėtiškių ūkininkų skerdiena visada būna šviežia, raudonos spalvos, o mėsos audinyje aiškiai matyti raumenų skaidulos – lyg būtų meninis grafikos darbas. Todėl kepsniai išsiskiria aromatu, skoniu, sultingumu, jie nebūna išsausėję.
Ketvirta priežastis: turguje galima sužinoti naujų receptų. Iš Nemėžio, kuris šiemet pripažintas mažąja kultūros sostine Lietuvoje, atvykstanti Franciška Voinilo moka gardžiai paruošti ne tik daržoves, krienus, bet ir garstyčias. Užraugusi ne vieną kubilą kopūstų, burokėlių, obuolių, česnakų F.Voinilo gali patarti, koks garnyras geriausiai tiktų prie įvairių patiekalų. Moteris mielai pasidalija su pirkėjais ir savo patirtimi bei patarimais.
F.Voinilo atskleidė, kad imbierais pagardinti kopūstai, kariu paskanintos daržovės gali būti netgi pagalba kepenims ir skrandžiui. Pas ūkininkę daug kas sugrįžta nusipirkti pikantiško skonio cukinijų, o aštrumo nemėgstantys pirkėjai susigundo paragauti įdarytų paprikų, kurios tinka prie sumuštinių ir užkandžių.
Penktoji priežastis, kodėl nevertėtų praeiti pro turgų: čia produktai – iš visos šalies. Jei prieš Velykas prireiks grietinės, grietinėlės, sviesto, varškės ar kitų produktų, tiesiausias kelias – į Halės turgų. Čia galima įsigyti pieno produktų iš Rokiškio rajone esančio Adrianos Šedienės ūkio, o šviežių žuvų – iš varėniškio Vyganto Vilbiko rankų.
V.Vilbikas tikino, kad jau daugybę metų prieš Velykas iš jo graibstyte graibstomi švieži sterkai, karpiai, lydekos, – daugelis šeimininkių šventėms ruošia įdarytą žuvį. Išskirtinė vieta ant šventinio stalo tenka ir silkių užkandžiams, todėl sūdytomis silkėmis verta pasirūpinti iš anksto.
Šešta priežastis: šventė gomuriui – ragauti sūrių. Po turgaus stogu prisiglaudusi „Roots“ krautuvėlė atrodo kaip mažasis Paryžius, kur be sūrio neįsivaizduojamos vaišės. Čia galima paragauti gurmaniškų sūrių iš Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos. Yra ir obuolių sūrio iš Utenos, morkų ir imbierinio sūrio iš Telšių, įvairių užtepėlių, pagardų, padažų.
„Roots“ krautuvėlėje dirbanti Lolita Strumilienė teigė, kad neparagavus ožkos, avies ir karvės pieno sūrių neįmanoma išsirinkti skaniausio. Čia prekiaujama ne viena sūrio rūšimi, pavyzdžiui, kamambero, taip pat rakletės, kepamos grilyje ar fondiu.
Čia pat prie sūrio galima priderinti karamelizuotų svogūnų arba džiovintų pomidorų, įvairių užtepėlių. „Net prancūzai, gyvenantys Vilniuje, lauktuvių į Prancūziją perka lietuviškus sūrius“, – pasakojo L.Strumilienė.
Septinta priežastis – čia pasitinka ir vėlyvieji pusryčiai. Į turgų verta užsukti ir dėl gardžių pusryčių. Vieni tokių – garsieji „Benedikto“ kiaušiniai, kuriuos mėgsta tiek kostiumuoti, tiek treninguoti pirkėjai. Virėjas Robertas Beliukevičius pasakojo, kad savaitgalį dėl valgytojų srauto turguje būna ankšta kaip silkėms statinėje.
Aštunta priežastis – jautiena pagal žydišką receptą. Yra turguje ir tokių produktų, kuriems neatsispiria net didžiausi gurmanai. Tai ypatingai paruošta jautiena.
Riebesnė jautienos krūtininė dalis marinuojama sūryme 6–7 paras, vėliau iš prieskonių ruošiama pasta, įtrinta mėsa toliau rūkoma ir galiausiai kepama krosnyje. Halės turguje šį patiekalą ruošia iš Venesuelos kilęs Rommelis Gomezas.
Jo ruošiama jautienos krūtininė ypač tinka sumuštiniams. Tai žydiškas patiekalas, prigijęs Niujorke ir populiarus šio miesto užkandinėse, – jas atskirti galima pagal pavadinime esantį žodžio „delikatesas“ trumpinį „deli“. Tai nedidelė užeiga, kur galima nusipirkti maisto į namus, taip pat paragauti ir užkąsti. Viena pirmųjų „Katz’s Delicatessen“ buvo įkurta 1888 metais ir gyvuoja iki šių laikų.
Halės deli „Gegio stalui“ vadovė Jūratė Valiukaitė tikino, kad taip paruošta jautienos krūtininė – retenybė: namie taip gaminti sudėtinga. Ekologišku maistu prekiaujanti užkandinė bendradarbiauja su ūkininkais iš visos Lietuvos – tai liudija ir ant sienos kabantis žemėlapis.
Putpelės ir jų kiaušiniai, kalakutiena, antiena, žąsiena, ėriena, veršiena, triušiena, įvairaus aštrumo dešrelės, marinuoti kepsniai, kuriuos grįžus namo reikia tik iškepti – tokia produktų pasiūla pradžiugina net išrankiausius pirkėjus.
Devinta – turgus tapo sostinės vizitine kortele.
Į Halės turgų vis dažniau įkelia koją gatvės maisto gerbėjai, jis tapo populiaria pasimatymų ir susitikimų vieta. Čia mielai lankosi vis daugiau miesto svečių – ne vienas turistas, apžiūrėjęs garsiuosius Aušros vartus, apsidžiaugia netoli išvydęs turgavietę.
1906-aisiais duris atvėręs Halės turgus – išskirtinės architektūros ir inžinerijos pastatas. Metalinės stogo konstrukcijos yra kaip Eiffelio bokšto, tuo metu carinėje Rusijoje toks pastatas buvo išskirtinis, jame buvo įrengtas centralizuotas šildymas, vandentiekis ir kanalizacija.
Halės turgaus vykdomasis direktorius Leonas Jucys įsitikinęs – būtina išsaugoti turgų, kad jis netaptų dar vienu prekybos centru. „Ypač svarbu, kad atsitiktinių pardavėjų čia nebūna, nes už prekystalio stovi ūkininkai ir jų šeimos artimieji. Taip gimsta dinastijos, kurios savo likimą sieja su turgumi“, – pasakojo L.Jucys.
