Vilnietis bėgikas, tinklaraštininkas ir bėgimo treneris D.Pavliukovičius-Neko tarp sportuojančių žmonių dažnai išgirsta pokalbių apie cukraus vartojimą ir apie tai, kiek reikės nubėgti kilometrų suvalgius gabalėlį torto.
„Ne profesionalūs, o tik mėgėjai sportininkai net neslepia bėgiojantys todėl, kad galėtų valgyti tai, ką nori, dažnai ir nesveiką maistą. Abejoju, ar taip turėtų būti, bet kiekvienas pasirenka savo kelią.
Tačiau patarčiau palengva išgryninti sveikatai palankų požiūrį į mitybą. Tada ir lengvos nuodėmės, tokios kaip desertai, nesiskaitys“, – nusišypsojo bėgimo treneris, neseniai kartu su konditerininke Olga Pyšnenko-Platova įkūręs desertus gaminančią įmonę „No Regrets“ (išvertus iš anglų k. – „Jokių apgailestavimų“).
Tai reiškia, kad suvalgęs nepasigailėsi. Nei dėl skonio, nei dėl poveikio sveikatai.
– Po varžybų ar sunkios treniruočių savaitės norėdamas save palepinti pats turbūt renkatės saldumynus?
– Taip savęs neriboju, kad po varžybų man norėtųsi ko nors tokio, ką buvau sau uždraudęs. Man atrodo, leidžiu sau viską.
Būna, kad galiu ilgai gyventi be deserto, bet visą laiką su savimi tenka kovoti. Visada noriu ko nors saldaus, bet turiu valios nepirkti. Tačiau jei esu nusipirkęs ar gavęs, valios jau nebeturiu.
Todėl nei mano automobilyje, nei kambaryje, nei rūsyje, nei po lova nėra paslėpta saldumynų. Juk cukrus yra priklausomybė.
Nors nevalgau mėsos, nevartoju alkoholio, nelaikau savęs kraštutinių pažiūrų žmogumi. Cukraus niekada nebandžiau visai atsisakyti ir nesiruošiu to daryti. Vadovaujuosi principu – turiu mėgautis gyvenimu.
Todėl stengiuosi jį susidėlioti taip, kad ir gerai jausčiausi, ir nereikėtų labai savęs riboti. Mano dienos mitybos plane yra pakankamai vertingo maisto.
Kita vertus, sportuoju juk ne tam, kad mesčiau svorį, o kad galėčiau sportuoti daugiau ir tai teiktų malonumą.
– Savo auklėtiniams saldumynų irgi nedraudžiate?
– Jeigu tai nėra pagrindinis dienos patiekalas, nedraudžiu. Esu šalininkas minties, kad ne draudimais reikia gyventi. Tiesiog panagrinėti, kaip valgome, kiek miegame, kaip sportuojame. Jeigu žmonės save nuolat turi riboti, toli nenueis.
Sulaukiu klausimų apie asmeninę patirtį, ką aš pats valgau, ko ne. Apie tai galiu papasakoti ir pasakoju. Domiuosi pagrindiniais dalykais, tačiau dėlioti mitybos planus – ne mano darbas.
– Ką jūs manote apie vadinamąsias įkrovos, arba apgaulės, dienas (angliškai – „cheat day“)?
– Tiesą sakant, nesuprantu jų, nes jei žmogus siekia geros savijautos, maitinasi sveikai, iš kur kyla noras 7-ą savaitės dieną viską sugriauti?
Vadinasi, jo organizmui trūksta kokių nors medžiagų, jei norisi ardyti nusistatytą sistemą. Gal, pavyzdžiui, mitybos plane trūksta baltymų, o gal per dieną suvalgoma per mažai, jei vakare kyla alkio priepuoliai.
Jei žmogus valgo tai, kas jam nepatinka, jis gali ir palūžti. Patarčiau žmonėms susidėlioti savo mitybą taip, kad joje nieko netrūktų, ir tada nebus tų apgaulės dienų.
– Koks mėgstamiausias jūsų saldumynas?
– Ledai! Anksčiau be pastangų galėdavau suvalgyti jų kilogramą. Esu užkietėjęs saldumynų mėgėjas nuo pat vaikystės.
Galima pradėti nuo to, kad mano senelis dirbo garsioje konditerijos įmonėje. Vienu metu ir mama ten dirbo. Tad saldainių namuose nuolat būdavo ir tada tikrai negalvojau apie jų sudėtį.
Kadangi nuo paauglystės daug sportavau, nebuvo aktualus svorio klausimas. Visą iš saldumynų gautą energiją kaipmat išdegindavau.
Tačiau treneriai apie mitybą visiškai nieko nekalbėdavo, nepatarinėdavo. Nepaaiškindavo, ką geriau valgyti prieš sportą, ką po treniruočių, kad organizmas atsigautų. Tik vienu metu buvo pradėję mus sverti ir liepdavo gerti mažiau gaiviųjų gėrimų.
Tik vėliau pačiam pradėjus domėtis paaiškėjo, kad siekiant rezultatų iš kilogramo daržovių naudos daugiau nei iš kilogramo cukraus. Pagaliau ėmė rastis antraštės žiniasklaidoje – „cukrus žudo“, „cukrus yra blogis“.
Natūraliai atsirado sąmoningumas aiškintis, koks maistas naudingesnis man, kaip sportininkui, kaip asmenybei. Ėmiau rinktis maistą, kuris suteikia daugiau jėgų, ištvermės, turi mažiau nevertingų priedų, tarp kurių ir pridėtinis cukrus.
Kai imi skaičiuoti, kiek gauni jo per dieną, pamatai: oho, per daug. O kai dar mėgsti desertus, tai tikrai per daug.
– Bėgimo treniruotės ir maisto verslas – labai skirtingi dalykai. Iš kur kilo idėja siūlyti desertus kitiems?
– Iš noro kurti. Mėgstu projektus, kuriems reikia kūrybinių pastangų, aprašymų, nuotraukų, darbų su socialinės sklaidos kanalais.
Taip pat esu kavos mėgėjas. Kai einu į gerą kavinę, šalia puodelio kavos užsimanau gero deserto. Be to, reikia saldumynų šventėms. O noriu gauti išskirtinių skonių kepinių iš geros kokybės produktų.
Tokių galima rasti vis daugiau, bet, manau, nepakankamai. Taip pat yra žmonių, kurie mieliau renkasi produktus be glitimo, laktozės. Be to, pakeitus kelias sudėtines dalis galima iškepti tokio pat skonio veganiškų kepinių.
Pavyzdžiui, pakeisti cukrų vaisiais, kad ir datulėmis, ir pateikti žmonėms desertą, kuris bus sveikesnis, bet žmogui suteiks tiek pat palaimos.
Pavadinčiau tai laimės kūryba, kai paėmęs pačius nepikčiausius dalykus sukuri tai, ką suvalgius sąžinės priekaištų nekyla.
Tai sutampa su mano gyvenimo būdu. Kai pats išsigryninau požiūrį į mitybą, ją susistygavau, atsirado noras padėti kitiems. Tiems, kurie nenori visiškai atsisakyti saldumynų ir kasdien valgyti vien brokolių sriubą, sugalvojau pasiūlyti kuo lengvesnę nuodėmę.
– Kuo jūsiškiai skiriasi nuo kitų vegetariškų ar veganiškų desertų?
– Žmonės, kurie ragavo, sakė nesitikėję, kad, pavyzdžiui, tortas „Napoleonas“ gali būti toks lengvas, ne toks riebus. Viena mūsų stiprybių būtent ta, kad į visiems gerai pažįstamus, klasikinius tortus pažvelgėme kitaip.
Pavyzdžiui, turime sūrio pyragą, kuriame nėra sūrio, arba morkų tortą, kurio paragavę žmonės stebisi, kad jis iš morkų.
Naudojame daug avižų ir kukurūzų miltų, vaisių, riešutų, kokosų. O vegetariškiems variantams renkamės geros kokybės pieno produktus, kruopščiai atsirenkame miltus.
Labai džiaugiuosi, kad kartu dirbanti konditerininkė nebijo eksperimentuoti su skoniais. Pavyzdžiui, turime pyragėlių su bazilikais.
Nekepti rutuliukai su žaliąja arbata
Reikės:
3/4 puodelio anakardžių,
1/4 puodelio nesūdytų pistacijų,
10–12 datulių,
2 šaukštelių migdolų riešutų arba žemės riešutų sviesto,
1 kaušelio veganiškų vanilinių baltymų miltelių,
2 šaukštelių žaliosios japoniškos arbatos mačios,
1 šaukštelio klevų sirupo arba vandens (pagal skonį),
1–2 šaukštelių vandens, jei reikės,
saujos kokosų drožlių.
Riešutus ir datules sudėkite į maisto smulkintuvą ir susmulkinkite iki miltų. Įdėkite šaukštelį riešutų sviesto, vanilės baltymų miltelių, suberkite žaliosios arbatos mačios miltelius ir toliau maišykite smulkintuve, kol ims formuotis tešla. Jei ji atrodys per sausa, įpilkite šiek tiek vandens arba (ir) klevų sirupo. Vėl maišykite tol, kol išeis lipni masė. Iš jos suformuokite rutuliukus, juos apvoliokite kokosų drožlėse ir atšaldykite šaldytuve arba šaldiklyje.
