Jis vienintelis Pažadėtojoje žemėje kepa šiuos išskirtinius lietuviškus skanėstus.
Lietuvos ambasadoje Tel Avive nė viena žydų litvakų šventė ar renginys neapsieina be Regimanto šakočių.
2017 metais po Vasario 16-ajai skirto iškilmingo minėjimo ir pobūvio tuometis Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas Užsienio reikalų ministerijai atsiųstame pranešime išskirtinai pažymėjo, kad visi šventės svečiai buvo vaišinami Regimanto ir Sonios Kijauskų šakočiais.
Tada jiems net buvo įteikta užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus padėka.
„Malonu, kad buvau pastebėtas ir įvertintas, kad žmonės pasidžiaugia lietuviškų šakočių skoniu ir kvapu.
Iš tikrųjų labai smagu pamaloninti ir artimuosius, ir draugus, ir iš Lietuvos atvykstančius svečius savo šakočiais. Izraelyje juos kepu nuo pat pirmų atvykimo metų“, – prisipažino Regimantas.
Šakočius Regimantas kepa namie. Kepimo įrenginį jam pagamino iš jo gimtojo Kauno paviešėti į Izraelį atvykęs draugas, visų galų meistras Jonas Degutis.
„Kai kurias detales jis lagamine atsivežė iš Lietuvos. Per kelias dienas, besišnekučiuodamas, parūkydamas, Jonas sumeistravo man puikią krosnelę, kuria naudojuosi iki šiol“, – pasakojo Regimantas.
Tiesa, be žmonos Sonios pagalbos jis jau nebeįsivaizduoja pasirengimo kepti šakočius – juk reikia beveik juvelyriškai net šešiasdešimties kiaušinių baltymus atskirti nuo trynių, nekalbant apie tai, kad po kepimo būtina skrupulingai išplauti ir išvalyti kepimo įrenginį bei indus.
„Kai per televizorių rodo gerą detektyvą, o Regimantas paprašo pasukti šakočius, jie išeina šiek tiek kreivoki, nes tada juos galiu stebėti tik viena akimi“, – šyptelėjo Sonia, prie vyro šakočių visada pridedanti dar ir savo sugalvotų puošmenų.
Kad šakočiai išeitų verti tikro meistro vardo, kvapūs, gražios formos, jiems pirmiausia reikia gerų produktų.
Kai Izraelyje nepavykdavo rasti gero, riebaus, lietuvišką kaimišką primenančio sviesto, Regimantui jo draugai atveždavo net iš Lietuvos.
Dabar jau ir Tel Avive ar kituose didesniuose Izraelio miestuose galima rasti paties geriausio, 82 procentų riebumo, sviesto, tik jis beveik dvigubai brangesnis nei Lietuvoje.
„Kartą viešėdamas Lietuvoje planavau parsigabenti sviestmušę, bet ji netilpo į bagažą. Manau, būčiau radęs Izraelyje riebios grietinės ir pats susimušęs ne ką prastesnio sviesto, bet mane kol kas tenkina toks, kokį prekeiviai dabar atveža iš Lietuvos“, – patirtimi dalijosi Regimantas.
Tačiau kiaušinių parduotuvėse jis neperka – važiuoja jų ieškoti tik pas patikimus vietos ūkininkus. Tikros vanilės kartais atveža šeimos draugė iš Šveicarijos.
Kai artėja kokios nors šventės ar šeimos narių ir draugų gimtadieniai, Regimantui per mėnesį tenka iškepti ir dešimt, o kartais ir daugiau šakočių.
Be to, Izraelyje priimta važiuojant į svečius nusivežti kokį nors savo pagamintą patiekalą. Kas gali būti geriau už Regimanto šakotį?
Tada jo namų kepyklėlės kaminas rūksta beveik kasdien.
Vienam šakočiui pagaminti, įskaitant visą pasiruošimą, prireikia 7–8 valandų.
Kitaip tariant, beveik visos darbo dienos. Tai kiek verti tokie šakočiai ir ar apskritai juos įmanoma įkainoti?
„Nėra nieko geriau, kai važiuodami pas ką nors į svečius su Sonia nusivežame savo keptą šakotį. Tik saugome jį akylai, iki ateina laikas desertui, nes visiems rūpi nusilaužti bent po vieną ragelį. Taip šakotis liktų kaip medis be šakų“, – šyptelėjo Regimantas ir prisipažino, kad iki šiol nėra skaičiavęs, kiekgi galėtų kainuoti jo kulinarinė meistrystė.
Tačiau jis yra girdėjęs, kad Paryžiuje meistrai iš Lietuvos savo šakočius pardavinėja tikrai nepigiai.
Regimantas – ne tik vienintelis meistras, kepantis lietuviškus šakočius Izraelyje, bet ir vienintelis kepėjas, gebantis iškepti šakočius pagal kašrutą – laikantis dietos įstatymų, susijusių su maistu, kurį leidžiama valgyti žydams.
„Kiaušiniuose negali būti raudonų dėmelių – žiedo formos kraujo tinkliuko ar kapiliarų, kurie rodo, kad kiaušinis yra apvaisintas. Be to, miltus būtina persijoti tris arba keturis kartus.
Neduok Dieve, juose pasitaikytų kad ir pats mažiausias, pats nekalčiausias vabalėlis“, – kulinarinėmis kašruto paslaptimis dalijosi Regimantas.
Be žmonos Sonios, kol kas Regimanto šakočių kepyklėlėje dar niekam nebuvo leista būti pameistriu arba pasmalsauti, kaip atsiranda šie kulinariniai šedevrai.
Bet meistras prisipažino jau seniai puoselėjantis planus pradėti rengti pamokas, o pirmiausia norėtų pradėti mokyti į Izraelį atvykstančių Lietuvos ambasadorių žmonas.
„Juk jos turi laiko, todėl tikrai galėtų išmokti kepti šakočius, kad ambasadoje jų svečiams nuolat turėtų“, – svarstė Regimantas, ir šįmet iškepęs didelį šakotį Vasario 16-osios proga. O juk čia pat – ir Kovo 11-oji, kai minėsime nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį.
Kepant šakočius ant skardos visada nubyra mažiausiai pusė kilogramo, o jeigu šakotis būna didesnis, ir daugiau nei kilogramas trupinių, kurie kartais būna net skanesni už pagrindinį kepinį. Regimantas jų niekada neišmeta – iškepa ir, kaip jis vadina, šakočio pusbrolį.
Šakočio pusbrolis
Reikės:
- apie 1 kg trupinių
- 150 g sviesto
- 250 g kulinarinio šokolado
- 250 g džiovintų datulių (arba kitų džiovintų vaisių bei uogų, prieš tai jas išmirkius brendyje arba rome)
- 250 g varškės (kuo riebesnė, tuo geriau)
- 400 g sutirštinto pieno su cukrumi
Šakočio trupinius sudėkite į didelį dubenį. Ištirpintą sviestą sumaišykite su varške, sutirštintu pienu ir išmirkytais vaisiais arba uogomis. Supilkite ištirpintą šokoladą. Visą gautą masę užpilkite ant šakočio trupinių. Sudėję į norimą formą nakčiai palikite šaldytuve. Kitą dieną šakočio pusbrolį jau bus galima pjaustyti gabalėliais ir valgyti.
