Prieš septynerius metus kava domėtis pradėjęs vilnietis vis dar gliaudo šio gėrimo paslaptis.
Tyrimai neseniai parodė, kad Lietuvoje suaugęs žmogus per mėnesį vidutiniškai išgeria 65 puodelius užplikytos kavos. Latviai jos suvartoja perpus mažiau. Jie labiau mėgsta arbatą.
„Jei jau esame kavos gerbėjai, reikėtų rinktis tik gerą kavą. Supratimas, kokia kava yra gera, ir galimybės ją išsirinkti Lietuvoje per pastaruosius trisdešimt metų prilygsta didžiulei revoliucijai.
Juk sovietmečiu bet kokia kava buvo didžiulis deficitas. Būdavo net prasimanoma, kaip skrudinti žalias pupeles“, – prisiminė Andrius.
Vilnius – Baltijos šalių lyderis
Kai į Lietuvą plūstelėjo itališkos kavos tradicijos ir patirtis, kai žmonės pradėjo gerti espresą, staiga daug kas suprato, kad iš tikrųjų geria prastą kavą. Tiesiog kažkokią kavą.
„Kai renkamės vyną, dažniausiai apie jį žinome nemažai, o kai renkamės kavą – beveik nieko.
Geriausiu atveju – tik prekės ženklą. Jei norime įsitikinti, kokia kavos rūšis, neretai ant pakuotės tokios informacijos nerandame. Jei, tarkim, būna parašyta „arabika“, ši informacija prilygsta žinojimui, ar vynas yra raudonasis, ar baltasis“, – palygino Andrius.
Nusprendęs gerti tik labai gerą kavą jis pradėjo jos vartoti kur kas mažiau, nes renkasi arba tik ypač geras kavines, kur kavą gamina tikri jos žinovai, arba pats verda namie.
Bet tik iš puikių pupelių ir iš tų rūšių, kurių skonis pačiam labiausiai patinka.
„Vilnius šiuo metu pagal rūšinės kavos suvartojimą pasaulio žemėlapyje užima ypatingą vietą. Lyderiauja ir tarp Baltijos šalių. Tiktai, žinoma, privalu pripažinti, kad Skandinavijos šalys šiuo metu yra viršūnėje.
Po skandinavų rikiuotųsi Australija, Taivanas, Pietų Korėja, Didžioji Britanija. Labai daug geros kavos yra ir Amerikoje. O štai Prancūzijos sostinėje Paryžiuje pastaruoju metu geros kavos jau reikia ieškoti su žiburiu“, – patikino Andrius.
Italai užmigo ant laurų
Italai, pasak jo, savo, kaip kavos gamintojų ir gurmanų, kartelę jau nuleidę kur kas žemiau nei prieš kelis dešimtmečius, kai nuolatos būdavo pirmaujančiųjų sąrašo viršūnėje. Italija būdavo vadinama kavos karalyste.
„Italijoje kavos situaciją būtų galima palyginti su sovietiniais automobiliais „Žiguli“. Kai pasirodė pirmieji šie automobiliai, jie buvo laikomi kone tobulybe, tačiau per tris dešimtmečius jų kokybė iš pradinio taško nepajudėjo. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie itališką kavą – maždaug nuo 1970-ųjų iki 1980 metų jai nebuvo lygių.
Bet kavos rinka augo ir tobulėjo, o italai užmigo ant laurų.
Nors jie šiuo metu gamina fantastiškus ir labai brangius kavos aparatus, pačioje Italijoje jų rasti neįmanoma. Beveik visi išvežami į Australiją, Ameriką, o Italijos kavinėse iki šiol stovi trisdešimties metų senumo aparatėliai“, – pasakojo Andrius.
Kavos paruošimo procesas nuo pupelių užauginimo iki surinkimo, paskrudinimo, malimo, gabenimo ir galiausiai virimo kavinėse arba namie – ilgas. Jei kurioje nors grandyje darbas atliekamas atmestinai, kava iš karto praranda kokybę ir vertę.
„Pakaktų tik kad skrudintojai padarytų ką nors ne taip, ir net pačios geriausios rūšies kava prarastų savo kokybę. Arba jei prie baro stovintis žmogus aukščiausios rūšies kavos virimo procedūrą atliktų neprofesionaliai, nesąžiningai, ir espreso, ir juodos kavos niekas nenorėtų gerti“, – įsitikinęs Andrius.
Kavą namie jis verda pats. Renkasi vadinamąją plikomą. Andrius kategoriškai paneigė mitą, esą užpilti kavą puodelyje karštu vandeniu – nesveika.
„Nesąmonė! Pasaulio kavos ragavimo čempionatuose, kai renkamos geriausios kavos rūšys, kava sumalama, užplikoma puodeliuose, nugriebiama puta ir ragaujama.
Po to paskiriami balai, o tuose čempionatuose dalyvaujantys verslininkai ekspertų geriausią pripažintą kavą iš karto ir nuperka“, – sakė A.Romanovskis.
Jo nuomone, aparatais ruošiama kava – nei blogesnė, nei geresnė. Tai tiesiog kitoks kavos ruošimo būdas, kai iš kavos išgaunamas intensyvus, bet ne itin plačios paletės skonis.
Andrius mėgsta espresą, bet namie aparato jam ruošti neturi, nes jis brangus.
Mieliau eina espreso gerti į kavines, kurios turi pačius naujausius aparatus, o prie jų stovi profesionalai.
Rytais Andrius kavą namie pliko. Tokiu būdu pasigamina puikios kavos ir pigiausiomis sąnaudomis gauna maksimalų rezultatą.
Rytinė Andriaus kava
Kavą Andrius ruošia vadinamuoju V60 būdu. Tam būtina turėti arbatinuką su kūgio formos piltuvėliu, kuris pasviręs 60 laipsnių kampu, o jo spiralinis reljefas užtikrina lėtą vandens srauto nukreipimą į filtro, kurį prieš naudojant būtina sušlapinti, centrą. Pro siaurą filtro angą pratekėjusi kava išskiria vertinguosius aliejus ir tampa tirštesnė, grynesnio skonio.
Verdančio vandens kavai gaminti naudoti negalima. Jis turi būti ne daugiau nei 91 laipsnio, bet ir ne vėsesnis. Vandens temperatūrai matuoti Andrius naudoja termometrą.
Taip pat būtina išlaikyti vandens ir kavos santykį. Kiekvieną rytą jis dviem žmonėms užpliko 40 gramų sumaltos kavos. Kadangi mėgsta tikslumą, kavai pasisverti naudoja svarstykles.
40 gramų kavos reikia pusės litro vandens. Iš pradžių ant kavos, sudėtos į filtrą, pripilti tiek vandens, kad ją apsemtų, šiek tiek lukterėti, o po to lėtai supilti likusį vandenį.
Svarbu pilti vandenį ant kavos nei per greitai, nei per lėtai. Jei vanduo tekės per greitai, kava išeis silpna, jei per lėtai, atšals. Vandens tekėjimo greitis priklauso nuo to, kaip bus sumalta kava. Jei labai smulkiai, vanduo tekės lėtai, jei stambiai – greitai. Patartina jį visą supilti per pusketvirtos minutės.
„Jeigu rytą kavos dėčiau iš akies, tarkim, ne 40, o 48 gramus, jos svoris padidėtų 20 procentų. Vadinasi, ir skonis būtų jau visai kitoks“, – dalijosi patirtimi Andrius.
Desertų ar kito maisto kava jis neužsigeria. Nenaudoja cukraus, nes esą gerų rūšių, tinkamai išvirta kava pati turi šiek tiek saldumo.
„Juk gero vyno irgi nesaldome. Jei kava tinkamai paskrudinta, visada turės saldumo. Lygiai taip pat saldumo kavai suteikia pienas. Tik, žinoma, jokiu būdu negalima jo perkaitinti“, – kavos virimo paslaptis vardijo Andrius ir prisipažino, kad vieną nuodėmę jis vis dėlto turi: rytais pirmiausia išgeria kavos ir tik po to valgo.
