Šiuo metu Ispanijos mieste Marbeljoje įsikūrusi L.Barauskienė su savo vyru Gintaru ir keturmečiu sūnumi Gintaru jaunesniuoju Velykas švęs kitaip nei visada.
Tai bus pirmos šeimos Velykos saulėtoje Ispanijoje, kur pastaraisiais mėnesiais labiau karšta ne dėl oro, o dėl plintančio koronaviruso.
Tačiau gydytoja sakė, kad kol sveiki, šventes švęsti reikia. Prie stalo jie sės trise ir ketina virtualiai bendrauti su Lietuvoje esančiais artimaisiais.
– Kaip Velykų planus šiais metais pakeitė koronaviruso plitimas?
– Būsime ne Lietuvoje ir be gausaus artimųjų stalo. Mums ši šventė tokia pat svarbi kaip Kalėdos, stengiamės kasmet susodinti kiek tik įmanoma daugiau šeimos narių – senelius, močiutes, brolius, seseris. Kitas dalykas – bus kur kas mažiau patiekalų, nes nebus močiučių, kurios visada priruošia pilną stalą.
Bet šventė tikrai bus, kiaušinius marginsime, stalą ruošime, kiek mums pavyks gauti produktų dėl karantino, kuris Ispanijoje yra labai griežtas, lyginant su Lietuva.
Mes negalime eiti pasivaikščioti, negalime išeiti iš namų be būtino tikslo, išskyrus: į parduotuvę, vaistinę, nuvažiuoti į degalinę, vykti į gydymo įstaigas.
Gatvėse budi pareigūnai, stabdo ir prašo paaiškinti, kur važiuoji, ir tai turi įrodyti. Automobilyje negali būti daugiau nei vienas žmogus. Nebent dar vaikas.
Bet nesiskundžiame, žinome, kodėl tai darome. Tuo labiau kad rezultatus jau matome. Sergamumas šiek tiek mažėja, baimės taip pat. Todėl bandome susikurti gyvenimą namie. Mūsų šeimai būti namie nėra bausmė, nes iki šiol mėgome juose leisti laiką.
Džiaugiuosi, kad mūsų namai yra erdvūs ir sugebame suvaikščioti po 10 tūkst. žingsnių. Be to, su keturmečiu namuose tikrai nenuobodžiausi, negulinėsi ir nepoilsiausi. Kantrybė ir išradingumas auga kaip ant mielių.
– Ar šeimos mityba skiriasi, kai būnate Ispanijoje ir kai grįžtate į Lietuvą?
– Skiriasi. Ir daugiausia įtakos padaro orai. Ispanijoje būname nuo rudens iki pavasario, tad nesinori tokio sotaus maisto, kaip Lietuvoje, kur šalčiau.
Ispanijoje valgome lengvesnį, spalvingesnį maistą.
Čia visus metus galima gauti šviežių, netoliese užaugintų daržovių ir vaisių. Jie yra daug skanesni nei Lietuvoje, turintys mažiau konservantų, mat jų nereikia niekur vežti.
Tik atvykusi čia džiaugiausi, kad nereikia šaldiklio, nes visuomet gausi visko šviežia.
Atskira tema – žuvys ir jūrų gėrybės. Nuo jų lūžta prekystaliai. Pagal tai, kaip gaminsime, pardavėjai prie tavęs jas išskrodžia ir išvalo.
Iš čia yra kilusi ir Viduržemio jūros dieta, kuri, moksliniu požiūriu, yra labiausiai ištirta ir palankiausia sveikatai. Šią mitybą galima taikyti ir Lietuvoje, tačiau ten trūksta pagrindinių dalykų – saulės ir visus metus šviežių daržovių bei vaisių, žuvų ir jūrų gėrybių.
Mūsų šeimoje patiekalai paprasti. Negadiname maisto ypatingais gaminimo būdais, o Lietuvoje stengiamės prisiminti, ko pasiilgome.
Tačiau jau dabar ir Ispanijoje galima gauti juodos duonos, varškės, kefyro. Galima net paruošti šaltibarščius.
– O be ko ispanai neįsivaizduoja mitybos?
– Dar neapkeliavome visos Ispanijos, tad spręsti apie šalį sunku. Bet mitybos įpročiai, virtuvė skiriasi tarp regionų ar geografinės padėties. Pavyzdžiui, Šiaurės Ispanijoje vyrauja maisto gaminimas orkaitėje, virimas, o Pietų – skrudinimas.
Andalūzijos regione esu pastebėjusi, kad vietos žmonės valgo daug skrudinto maisto. Jis skrudinamas alyvuogių aliejuje. Toks gaminimo būdas nėra sveikas, bet tokios tradicijos. Populiariausios – skrudintos žuvytės.
Alyvuogių aliejaus ispanai vartoja išties daug. Dar jie valgo daug bulvių, daržovių, ypač pomidorų, žuvies, įvairių pupų ir pupelių. Šaltoji pomidorų sriuba gaspačas, tiksliau, čia, Andalūzijoje, salmorechas, – tradicinis patiekalas.
Kaip ir pupų patiekalas su kumpiu. Aišku, ispanai ir savo ispaniškus kumpius mėgsta. Jie sako, kad iberiškas kumpis yra jų ilgaamžiškumo receptas.
Jis gaminamas iš kiaulių, auginamų kalnuose ir mintančių tik gilėmis.
Ispanai taip pat nevengia saldumynų, kavos ir vyno.
O labiausiai mitybos ispanai neįsivaizduoja be bendravimo. Žinoma, pavalgyti svarbu, bet turi būti didelė kompanija, pokalbiai, valgymas trunka ilgai.
Būdingas valgymo režimas – neankstyvi pusryčiai, antrą valandą pietūs, 16–17 valandą – užkandis, o vakarienė vėlyva – prasideda apie 21 valandą.
Kadangi vasaros čia karštos, dieną jie daug nevalgo. Ilgaamžė tauta, 2018 metais buvo pripažinta kaip viena sveikiausių tautų, nors turi daug žalingų įpročių – vėlai eina miegoti, vartoja daug skrudinto maisto, išgeria daug vyno.
Patys ispanai savo ilgaamžiškumą grindžia tuo, kad jie daug bendrauja, net su nepažįstamais žmonėmis, pavyzdžiui, kasininkais parduotuvėje, kaip su geriausiais draugais ir niekas jų neskubina.
Išsipasakoja – tai turbūt savotiška terapija, mažinanti stresą. Kaip ir flamenkas bei dainos.
– Ar gyvenimas Ispanijoje pakeitė valgymo įpročius?
– Mūsų mityboje atsirado daugiau šviežių vaisių ir daržovių, nes jie čia labai skanūs, taip pat ankštinių, ypač avinžirnių. Netgi mūsų sode auga avokadų, mangų, citrinų, granatų medžiai, kinkanai – gali nusiskinti.
Žuvį ruošiame bent tris kartus per savaitę. Žuvies čia – įvairiausių rūšių, tad turi mokytis, kaip gaminti.
Tiktai mūsų vakarienės nenusivėlino. Kadangi auginame keturmetį, laikomės savo režimo, ne ispaniškojo – valgome apie 19 valandą.
Vakarinio ispanų valgymo aš nesuprantu. Jei tenka svečiuose vakarieniauti jiems įprastu laiku, miegame prasčiau.
Dar savo valgiaraštyje turime daug įvairių košių, kurias valgome pusryčiams. Tokio įpročio ispanai neturi.
– O kaip pasikeitė situacija jūsų virtuvėje dėl koronaviruso?
– Gyvenimas virtuvėje stipriai pasikeitė, nes dabar viską gaminame namuose. Iš pradžių buvo linksma ir įdomu, tačiau po ketvirtos savaitės jau darosi sunku sugalvoti ką nors nauja.
Aš niekada nekaupiau maisto atsargų, tačiau blogėjant situacijai teko apsirūpinti ilgai negendančiais produktais – kruopomis, makaronais, ankštinėmis kultūromis, kurios praverstų, jei nebūtų galima gauti mėsos.
Išmokome planuoti valgiaraštį, apskaičiuoti produktus patiekalams. Maisto dabar beveik visai nebeišmetame.
Jei pietums virtus ryžius valgome kaip garnyrą ir jų lieka, vakare iš jų ruošime varškės apkepą arba kepsnelius.
Džiaugiuosi, kad apie tai pradėjome galvoti. Aišku, namuose atsirado šaldiklis, kurio anksčiau Ispanijoje nereikėjo.
Turėjome nusipirkti ir daugiau mėsos – mat namuose yra du vyrai ir pupelėmis ar avinžirniais jų neišmaitinsiu. Vis dėlto jei namuose yra miltų, kiaušinių ir daržovių, iš bado tikrai nenumirsime, ką nors sugalvosime.
Mano vyras visuomet mėgo darbuotis virtuvėje. Jis dažniausiai ruošia pusryčius ir pietus, o vakarienė – mano reikalas. Tad pastarąjį mėnesį ėmiau dažniau raitotis rankoves. (Juokiasi.) Ir sūnus sparčiai ima pavyzdį – savo vaidmenį gaminant maistą turi visada.
Kai dar priimdavome svečius, vyras visuomet būdavo atsakingas už pagrindinį patiekalą, o aš – už užkandžius ir saldų stalą.
– Kokius patiekalus mėgstate gaminti?
– Man patinka kepti pyragus, sausainius ir kitokius konditerinius patiekalus. Dabar kaip tik atsirado tam laiko.
Tiesa, visuomet stengiuosi išlaviruoti tarp to, kas skanu, saldu ir maistinga.
Dažniausiai receptuose būna per daug cukraus, tad visada jo sumažinu net per pusę. Svarbiausia – mano smaližiai net nepajunta, kad yra ne taip saldu. O į blynus, vaflius, varškės apkepus visai nededu cukraus.
Nuolat eksperimentuoju ir retai kada pasilieku prie vieno patiekalo. Mėgstu keisti receptus. Per šį karantiną ėmiau kepti iš mielinės tešlos, o to anksčiau bijojau. Pasirodo, visai be reikalo. Neblogai pavyksta mielinės bandelės. Manau, prisijaukinsiu šią tešlą.
Šv.Jokūbo pyragas (isp. „Tarta de Santiago“)
Tai – tradicinis Galisijos regiono pyragas, papuoštas kryžiumi. Santjago de Kompostelos miesto katedroje yra Ispanijos globėju laikomo apaštalo Šv.Jokūbo, kurio vardu pavadintas pyragas, palaikai. Tai viena svarbiausių krikščionių piligrimų lankomų vietų pasaulyje.
„Aš šį pyragą nusižiūrėjau iš draugės „Instagram“ puslapio. Susiradau originalų receptą. Pamačiau, kad pagrindas yra migdolų miltai. Tai mane ir patraukė.
Kaip visada, sumažinau cukraus kiekį. Be to, padėdamas man vyras kartu su tarkuota citrinos žievele išspaudė ir jos sultis, ir šias dvi dalis sumaišė. Dėl to pyragas tapo dar skanesnis! Išskirtinį pyrago akcentą – kryžių taip pat iškirpo vyras. Jei kas nors gaminsite, tikrai patariu nepatingėti papuošti“, – patarė Lina.
Reikės:
- 250 g migdolų miltų (arba tiek luptų migdolų riešutų, jei malsite patys)
- 100–150 g cukraus (pagal originalų receptą 250 g)
- 4 kiaušinių
- 1 šaukštelio cinamono
- pusės citrinos tarkuotos žievelės
- miltelinio cukraus papuošti
Į miltus suberkite cinamoną ir tarkuotą citrinos žievelę. Jei mėgstate daugiau rūgštelės, išspauskite ir pusės citrinos sultis. Šiuos produktus sumaišome ir atidedame į šalį. Į kitą dubenį supilkite cukrų ir vieną po kito muškite kiaušinius, kaskart juos gerai išmaišykite. Būtų gerai naudoti įrankį kiaušinio tryniams plakti, kad į tešlą patektų kuo daugiau oro. Kai masė taps vienalytė, po truputį į ją berkite paruoštą miltų masę, vis mentele pamaišykite. Tešla baigta.
Dabar pasirinkite formą. Šio pyrago aukščiui puikiai tinka 28 cm skersmens stiklinė ar silikoninė kepimo forma. Ją galite šiek tiek patepti sviestu. Kepkite iki 180 laipsnių temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 30 min. arba kol įkišus medinį pagaliuką tešla prie jo nelips.
Kai iškepsite, ataušinkite ir per tą laiką išsikirpkite iš popieriaus kryžių. Kai visai atvės, uždėkite kryžiaus formą, ir per sietelį gausiai apibarstykite milteliniu cukrumi.
