Tvirtovės durys užrakintos
Tikrame puode net pasišokinėdamas burbuliuoja vanduo, o jame verda nedideli kirvukai. Tokia tad Biržų krašto muziejininkų dietinė sriuba – be bulvių, be morkų ir be makaronų. Net ir praėjus karantinui, ji niekuo nebus pagardinama.
Kirvio sriuba – visai ne pramanas, o „Sėlos“ muziejaus realybė.
Kaip ji ruošiama ir verdama, nufilmavo ir muziejaus feisbuko paskyroje šmaikščiai parodė direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė.
Net muziejininkė nesugebėjo į vidų patekti pro pagrindines tvirtovės arsenalo duris, nes per koronaviruso pandemiją jos užrakintos. Tad ką bekalbėti apie lankytojus!
Užtat filmuotas procesas – visiems prieinamas ir neprailgstantis.
Verda kelias savaites
„Daugelis iš jūsų manote, kad kirvio sriuba verdama tik pasakose. Bet tai vyksta ir muziejaus restauravimo ir konservavimo laboratorijoje. O ten dirba žmogus gražiu retu vardu – Olvena“, – taip muziejininkė pristato restauratorę O.Čepinskienę.
Restauratorė paaiškina, kad puodas kaičiamas kiekvieną rytą aštuntą valandą. Išjungiamas tik pasibaigus darbo dienai.
„Kiek gi laiko virsite šį patiekalą?“ – rimtu veidu teiraujasi E.Lansbergienė.
Restauratorė atsako, kad gal dvi savaites. Po to kirvukus patikrins, apžiūrės ir įvertins, ar dar reikia toliau virti.
„Gali prireikti dar dviejų savaičių, kol bus švarūs ir patys pasakys, kad jau išvirti“, – šmaikštauja ir O.Čepinskienė.
Bet vanduo turi būti distiliuotas ir kasdien keičiamas.
Ne troškintuvas, o drėgmės kamera
Dar O.Čepinskienė rodo šeimininkių virtuvėje naudojamą troškintuvą. Paaiškina, kad jis atrodo kaip troškintuvas, bet iš tiesų tai Rozenbergo drėgmės kamera.
Į ją deda jau virtus metalinius daiktus ir laiko apie parą. Jei nematyti jokių dėmelių, įvairių spalvų lašelių, vadinasi, šis darbas baigtas.
Restauratorė paaiškina, kam reikia metalinius daiktus virinti.
„Metale yra druskų, ji skatina koroziją. Bet druska tirpsta vandenyje“, – mokina ji.
Iki patekdami į puodą daiktai būna smarkiai aprūdiję.
Rūdis O.Čepinskienė valo grąžtu, primenančiu odontologo įrankį. Ji tai daro pro skyles įkišusi rankas į dėžę peršviečiamu langu.
Garsas net nuotoliniu būdu – ne iš maloniausių.
Jei tektų grąžtu darbuotis čia pat, prie stalo, per dulkes vargu ar kas matytųsi. O toji dėžė dulkes sutraukia.
„Šildosi“ kelias valandas
Na, o išvirtus metalinius daiktus, kaip dera stropiai šeimininkei, O.Čepinskienė užkonservuoja.
Tam ji vėl kaičia dubenį, tik dabar – su vaško lydiniu. Į jį sumerkia radinius.
140 laipsnių temperatūroje jie „šildosi“ maždaug tris keturias valandas.
Tuomet restauratorė juos ištraukia, nuvalo vaško likučius. Bet kitu – skystu vašku padengia, kad būtų malonu laikyti rankoje.
Konservuoti daiktai keliauja į ekspoziciją.
