Anksčiau nemėgo gaminti
Pati Rita sako, kad tikrai nėra iš tų žmonių, kuriems meilė maistui gimė dar vaikystėje. Priešingai – ji net galvoti apie maisto gamybą negalėjusi.
„Aš vis sakiau, kad jau maisto srityje tikrai nedirbsiu. Paauglystėje apskritai negalėjau pakęsti maisto gaminimo, nieko nemokėjau ir tikrai nesidomėjau.
Kai susituokiau – visai valgyti nemokėjau gaminti! Pamenu, virtinius pirmą kartą pabandžiau daryti – o man jie visi ir išsileido puode.
Bet taip susiklostė, kad teko padirbėti ir valgykloje. Vedėja buvo griežta, kuri parodė vieną kartą, kaip daryti – ir viskas, turi daryti, niekur nesidėsi. Būdavo, net verkdavau aš prie tų puodų, sakiau, kad tikrai nemoku, nesigaus man niekas, nesiseka vis – bet kažkaip netikėtai ėmė ir pradėjo sektis ta maisto ruoša“, – apie kiek netradicinę kelio į meilę maistui pradžią pasakojo moteris.
Pasvalio krašto receptai
Moteris neslepia – kad jau pati kilusi nuo Pasvalio, tai ir to krašto receptai jos širdžiai patys mieliausi, ir gomuriui labiausiai tinka. Iš Pasvalio Rita į Kėdainius „nutekino“ ne vieną receptą.
„Aš esu pasvalietė ir man patinka to krašto receptai. Ir duoną pagal pasvalietišką receptą kepu. Nors pilna yra tų receptų, tikrai galima susirasti ir, man rodos, visi jie panašūs. Bet daug receptų aš iš Pasvalio parsivežu, kad ir įdarytas krabų lazdeles“, – kalbėjo moteris.
Firminiai kibinai
R.Lankelienė sako – jei kitos šeimininkės dažnai nemėgstančios tešlos maišyti, tai jai tešlos minkymas yra dar ir kaip mielas.
„Aš labai mėgstu tešlą maišyti, o dauguma tešlos purtosi. Mano dukros irgi nemėgsta – tai aš, pas jas nuvažiavusi, visuomet virtinukų, koldūnų prigaminu. Kai pas dukrą į Airiją nuskrendu, anūkas, mane pamatęs, iš karto apsidžiaugia: „O, močiutė atvažiavo, tai bent koldūnų pavalgysiu!“ Na, o dukros, sako, negali tos tešlos pakęsti. O man patinka, aš net atsipalaiduoju tešlą minkydama, tad ir duonos, ir bandų išsikepu“, – sako Rita.
Tad tikriausiai nenuostabu, kad firminiu Ritos patiekalu tapo ne kas kita, o kibinai. Pastaruosius, sako kraštietė, ir užsimerkusi padarytų.
„Mano kibinai yra jau, galima sakyti, firminiai. Na, aš manau, visų receptas daugmaž vienodas. Bet jei kokios mugės vyksta ar su bendruomene kažkur važiuojam, be mano kibinų – niekur. Dukra visada, kai jos gimtadienis būna, prašo, kad mažiukų kibinukų pagaminčiau. Didesnius, aišku, lengviau daryti, prie mažiukų darbo daug, bet atrodo jie žymiai gražiau.
Geriausiai, ko gero, man ir sekasi kibinus gaminti – jau užsimerkus galiu kočioti, nes daug prikepusi jų esu“, – sako R.Lankelienė.
Gamino ir tortus, ir sūrius
Tačiau nors ankstyvoje jaunystėje Rita ypatingos meilės maistui ir nejautė, vėliau visgi gamino daug ir įvairius dalykus, o kai kurie jų ją ir garsino tarp žmonių.
„Daug metų dariau sūrius, nes ūkiškai gyvenome, laikėme karvių. Mėgdavau keptus, saldžius sūrius daryti. Turėjau klientų, prašydavo nuolatos, kad prigaminčiau sūrių – sakydavo „na jūsų sūriai kitokie“. Nors man rodėsi, kad darau tuos sūrius taip, kaip visos.
Na, bet vyras nustojo ūkininkauti, ir baigėsi mano sūrių karjera, et, kad ir pabodo tos karvės man!
Paskui tortus kepiau, prieš kokius septynerius metus vis kepdavau dažnokai. Turėjau keletą receptų, jau laiko patikrintų – „Medutį“ kepdavau, biskvitinį, su persikais. Jau, kaip sakoma, buvau ranką atmušusi.
Tik va su papuošimais man sunkiau. Būdavo, jei jau tortą darau, iškart sakau – kad nebus jis gražiai papuoštas. Aš galiu paprastai apibarstyti, šokoladu aplieti, bet kai kitos gražiausius ornamentus daro – tai jau ne man“, – kalba Rita.
Dukros gamina, o vyras... nevalgo
Rita sako, kad jos dukros taip pat mėgsta gaminti valgyti, tiesa, jų patiekalai naujoviškesni, iš retų, įdomių ingredientų.
„Mano dukros virtuvėje taip pat sukasi, bet jos naujoviškus patiekalus gamina. Jos visokius ingredientus įdomius naudoja, gražiausius miniatiūrinius sumuštinukus daro. Aš kitą kartą nei tų produktų, nei padažų net girdėjus nebūnu, nežinau, nei kaip atrodo, nei ragavusi būnu, iš ko jos gamina“, – sako Rita.
O jei spėjote pagalvoti, kad Ritos vyras – tikras laimės kūdikis, tokią puikią šeimininkę žmona turėdamas, tikrai nustebsite sužinoję, kad jis dažniausiai jos kulinarinių šedevrų net neparagauja.
„Mano vyras kibinų nemėgsta, valgo tik karštus patiekalus. Mano bandymų jis dažnai net neparagauja, jam nepatinka. Sako „vėl tu pridarei tų savo...“ Kibiną kokį iš bėdos suvalgys, bet jam karštas maistas turi būti, arba dar geriau – koks konservas iš parduotuvės.
Su lašiša gaminių jis išvis nepripažįsta, prieskonių jokių įdomesnių naudojimo nepripažįsta. Jam tradiciškai – druskytė, pipiriukas, svogūnas ir viskas!
Kai nueiname į kokį pobūvį, tai aš būtinai turiu viską išragauti, domiuosi, kaip kas pagaminta, išnagrinėju, o vyrui tokie dalykai neįdomu visai“, – juokdamasi pasakoja Rita.
Receptas turi „prilipti“
Pašnekovė neslepia – receptas turi „lipti“. O jau jei „prilimpa“, tai ir gaminanti pagal jį ne kartą ir ne du. Dar ir patobulinti sugalvojanti.
„Tų receptų tiek daug, kitą sykį randu kokį, rodos, gražiai atrodo patiekalas ir skanu turėtų būti – o valgyti neįmanoma! Na, sugaišti laiką, bet pabandai.
O kiti receptai labai tinka – štai pievagrybius įdarytus dažnai gaminu, patinka man jie, dabar neseniai išbandžiau vištienos rutuliukus. Receptas tikrasis tai sūrio rutuliukų, bet aš pridėjau vištienos, keletą ispaninių šalavijų sėklų – ir ką, labai tiko ir skanu buvo. Be to, ir stalą papuošia, nes atrodo kaip mažiukai triufeliukai“, – pasakoja Rita.
Įdarytos krabų lazdelės
Rita dalinasi su jumis, brangūs skaitytojai, savo įdarytų krabų receptu. Pastarąjį ji parsivežė taip pat iš Pasvalio – tad gaminkite ir žiūrėkite, ar pasvalietiška receptūra ir kėdainiečių gomuriams tinka!
„Iš karto įspėju, kad reikės kantrybės. Ne visada ir išeina gerai – kartais tie krabai nesivynioja, kaip pasiutę! Kartą du maišiukus sugadinau – na, nesivyniojo ir viskas. Devyni prakaitai išmuša kitą kartą šį užkandį begaminant.
Tad pirkti reikia geros kokybės krabų lazdeles – kitos netinka. Išvirti kiaušinį, morką, susitarkuoti fermentinio sūrio, pagal skonį – česnako, galima žuvies prieskonių ar pipiriukų. Kiti deda majonezo ir džiovintų grybų, bet, man rodos, gerai ir be jų. Įdarui produktus smulkiai supjaustyti ir sumaišyti.
Labai atsargiai reikia išvynioti krabų lazdeles. Į vidurį dėti įdaro, ir užvynioti krabo lazdelę, kaip mažą cepeliną, į rutuliuką, kad įdaras liktų viduryje.
Tuomet apvolioti miltuose, tada kiaušinyje, tada – džiūvėsėliuose. Galima ir dvigubą paniruotę daryti, bet iš tikrųjų ir vienos užtenka.
Tada būtinai reikia dėti krabo suktinukus į šaldymo kamerą, bent jau valandai arba, jei yra galimybė, net dviem. Reikia, kad jie gerai sustingtų. Čia ir yra paslaptis!
Man pradžioje, kai nešaldžiusi tiesiai į aliejų dėdavau, viskas ištiždavo. Šaldyti, pasirodo, būtina.
Tai štai, ištraukus iš šaldiklio, reikia užkaisti aliejų ir į jį dėti suktinukus – dvi tris minutes apvirti, kol gražiai apskrus. Ištrauktus dėti ant vienkartinio popierinio rankšluosčio, kad riebalų perteklius susigertų, ir pjauti skersai – tuomet visas grožis pasimato.“
