Vaikystėje savo mamą prie puodų stebėdavęs A.Petrikas, būdamas dvylikos metų, paprašė leisti ir jam pabandyti.
Sūnui iškart puikiai pavyko paruošti vištieną, iškepti obuolių pyragą, keksiukų.
Nuo keksiukų ir prasidėjo Aurimo, kaip kulinaro, kelias. Šiuos skanėstus jis kepė draugų vakarėliams, šventėms, tad baigus mokyklą jam nekilo klausimo, kokią profesiją rinktis.
Iš pradžių kaunietis dvejus metus mokėsi virėjo specialybės, o šį pavasarį Kauno kolegijoje jam bus įteiktas maisto technologo bakalauro diplomas.
Tačiau patirties profesionalioje virtuvėje A.Petrikas sėmėsi gerokai anksčiau – būdamas moksleivis vasaromis kepė picas, o mokydamasis virėjo specialybės dirbo sušių restorane.
Šiuo metu A.Petrikas rašo bakalauro darbą ir dirba prancūziškos blyninės virtuvės vadovu.
Kuo daugiau jis sukiojosi įvairiose virtuvėse, tuo labiau pamėgo kulinariją ir gilinosi į ją.
O ši veikla jį atvedė į maisto fotografiją. Mat A.Petrikas panoro įamžinti ypač pavykusius ir jam džiaugsmo suteikusius skanėstus.
Tinklaraštininkas publikuoja receptus su nuotraukomis. Jos išsiskiria tuo, kad nevengiama pavaizduoti gaminimo aplinkos, – matyti miltų pribarstytas stalas, kočėlas, šalia lėkštės padėti sveiki produktai – patiekalo sudedamosios dalys.
A.Petrikas nuotraukose nenori slėpti virtuvės užkulisių ir iš ko pagamintas valgis.
Tokios nuotraukos – tarsi virtuvės laboratorijos atspindys.
Kulinarui kartais norisi gaminti nesudėtingą valgį vos iš kelių produktų, bet kartais jį smalsumas skatina paruošti kuo įmantresnį patiekalą. Ir vienokį, ir kitokį skanėstą Aurimas gamina į jį įdėdamas nemažai meilės, profesionalumo.
Jei kulinaras neturėtų tam pomėgio ar nuojautos, žinios ir patirtis jo neišgelbėtų: „Visais atvejais reikia pasistengti ir atsižvelgti į nuotaiką.“
Fotografuoti patiekalus A.Petrikas pradėjo ne iškart tik iškepęs pirmą keksiuką, o po įsimintinos kulinarinės viešnagės Jungtinėse Amerikos Valstijose.
2018-ųjų vasarą A.Petrikas praleido dirbdamas virtuvėje Šiaurės Dakotos valstijos Medoros miestelyje, garsėjančiame miuziklais, restoranais. Viename jų picas kepęs ir pinigų užsidirbęs lietuvis nusipirko profesionalų fotoaparatą.
Sugrįžęs į Lietuvą A.Petrikas į instagramą kėlė vien nuotraukas, o žmonės vis klausdavo, ar būtų galima sužinoti receptą.
Kai Aurimas parašė vieną kitą receptą, tinklaraščio veikla įsibėgėjo.
Pasitvirtino posakis, kad žmonės valgo akimis – pastebėję apetitą žadinančią A.Petriko nuotrauką žvilgteli į receptą ir savo namuose pasigamina patiekalą.
Tinklaraštyje didelis pasirinkimas: picos, mėsainiai, sušiai, makaronai, trintos sriubos, tortai, keksiukai, makarunai (migdoliniai sausainiai).
Kuri sritis kulinarą dabar žavi labiau – patiekalo gaminimas ar fotografavimas?
„Nežinau. Ir viena, ir kita patinka vienodai, tačiau maisto gaminimas labiau įaugęs į kraują“, – patikino A.Petrikas.
Gaminimas ir fotografavimas papildo vienas kitą.
Jei nuotrauka bus nekokybiška, prasta, patiekalas nežadins apetito. Bet pavykusio patiekalo neįmanoma prastai nufotografuoti!
Aurimas stengiasi ir vieną, ir kitą darbą atlikti kokybiškai.
Jeigu nėra patenkintas patiekalo paruošimu ar išvaizda, jo nefotografuoja. Nors tai pasitaiko retai.
Gamindamas valgį A.Petrikas laikosi svarbiausios taisyklės – jį ragauja.
Nors kelerius metus nevalgo mėsos, ruošdamas mėsą nevengia ragauti, nes turi žinoti, ar tinkamai išmarinavo, nepadaugino ar nepamažino prieskonių.
„Iš profesinės pusės turiu žinoti, ką patieksiu svečiui, todėl ragavimas neišvengiamas“, – tvirtino kulinaras.
Ragauti valgį jį ruošiant reikia ir dėl to, kad tas pats patiekalas ar padažas ne visada vienodai pasiseka.
Juk kaskart skrupulingai nežiūrėsi virimo laiko, tenka spręsti pagal skonį ir tirštumą.
O jei reikia į patiekalą dėti pomidorų, kartais jie pasitaiko rūgštesni, kartais saldesni, tai gali keisti valgio skonį. Nuotraukose tokie skonio niuansai neatsispindi, bet akį labiau patraukia spalvingumas.
„Dėmesį labiau patraukia torto kremas nei kepsnys. Desertą lengviau nufotografuoti, nes jis gražus, todėl reikia mažiau pastangų“, – fotografo patirtimi dalijosi kulinaras.
Itališkieji njokai („gnocchi“)
Njokai, lietuviškai vadinami kukuliais, virtinukais ir net bulvinukais, – gardus lengvas patiekalas. A.Petrikas juos gamino su špinatais, todėl virtinukai įgavo žalią spalvą.
Reikės:
- 500 g bulvių
- 2–3 kiaušinių trynių (priklauso nuo dydžio)
- apie 300–350 g miltų
- saujos špinatų
- druskos, pipirų
Bulves pjaukite per pusę išilgai ir virkite neluptas. Jos turi išvirti ne visai iki galo ir tuoj sužinosite, kodėl. Bulvės turėtų būti išvirtos, bet šiek tiek kietokos. Bulves nulupkite ir grūstuvu (bet ne trintuvu) sutrinkite kiek įmanoma smulkiau. Nieko tokio, jeigu liks gumulėlių, juk sau gaminate.
Špinatus sutrinkite iki tyrelės tirštumo (naudokite trintuvą). Tuomet į sutrintas bulves įdėkite trynius, įberkite druskos ir pipirų, sutrintus špinatus ir miltus. Iš pradžių dėkite pusę normos miltų, minkydami pamažu pilkite likusią dalį. Darykite taip tam, kad matytumėte, ar reikia papildomai miltų, nes labai daug kas priklauso nuo pačių bulvių, todėl reikia stebėti ir jausti.
Tešlą minkykite tol, kol nelips prie rankų ir bus smagi, „pūkuota“. Iškočiokite norimas formas. Galite iškočioti juostą, tada ją supjaustyti ir iš kiekvieno gabalėlio formuoti mažus kvadratėlius. Juos apvirkite vandenyje apie 1–2 minutes. Tuomet bulvinukus apkepkite svieste ir aliejuje. Atlikę šį žingsnį galite įdėti česnako, grietinės ir krapų. Patiekite su tarkuotu parmezanu. Štai ir pavyko!
