Vienuoliktąjį kartą šiemet įveikęs Dakaro ralį A.Juknevičius neslėpė, kad ruošti valgius – tai šventė, kuri jį lydi visada.
Dėl pandemijos ir karantino legendiniam lenktynininkui nėra nuobodu, nors treniruotės atidėtos iki rudens.
Vilniaus dailės akademiją baigęs ir grafiko diplomą įgijęs vyras aiškino, kad maisto ruošimas kaip magijos kerai – judesių daug, o rezultatas gali būti nenuspėjamas.
Plovas – Kaukazo ir Vidurinės Azijos populiariausias patiekalas – įnoringas. Daug keliaudamas A.Juknevičius yra ragavęs įvairių šio patiekalo variantų.
Dar būnant moksleiviu jam plovas asocijuodavosi su troškintais kiaulienos gabalėliais, sumaišytais su virtais ryžiais ir pomidorų padažu. Toks plovas būdavo verdamas sovietiniais laikais.
„Prisimenu, kartą per savaitę mūsų mokyklos valgykloje būdavo plovo diena. Iš tikrųjų tai buvo ryžių košė, kurioje galėdavai surasti mėsos gabaliukų. Bet tai nė iš tolo nepanašu į plovą, verdamą Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje“, – patikino A.Juknevičius.
Manoma, kad tikroji plovo tėvynė yra Uzbekija. Pagal uzbekišką receptą išvirto plovo lenktynininkui prieš keletą dešimtmečių davė paragauti šilutiškis Alsis Boguslauskas viešint Rusnėje.
Tai buvo pirmas Antano mokytojas, kuris patikėjo jam plovo ruošimo paslaptis.
A.Juknevičiui gardžiausias plovas būna tada, kai verdamas kazane – specialiame storasieniame ketaus puode, kurio dugnas būtinai yra apvalus, kitaip sakant sferinis.
Jam yra tekę matyti puodų, kurių dugnas yra plokščias, liaudiškai sakant nuskeltas, tokiame plovas gali prisvilti.
Vyras yra skanavęs puikaus plovo ir išvirto ant elektrinės viryklės, tačiau tai gali pasisekti tik tam, kuris yra pagaminęs ne vieną plovą ir gerai išmano gamybos procesą.
Kadangi tradicinio plovo sudedamosios dalys vos 7 – mėsa, svogūnai, morkos, česnakai, ryžiai, aliejus ir prieskoniai (kuminai, raugerškių uogos, aitriosios paprikos), svarbu laikytis tam tikrų taisyklių.
Šio valgio ruošimas – savotiškas ritualas. Be to, nereikia marinuoti mėsos, nes plovas – tai ne šašlykas.
Geriausia plovui naudoti avienos lajų, tinka ne visų rūšių aliejus. Jei yra tik alyvuogių aliejaus, geriau nevirti šio patiekalo, nes nebus skanu. Šiam patiekalui galima naudoti saulėgrąžų, rapsų arba kitokį nerafinuotą aliejų.
Plovas verdamas nemaišant, o sudėjus sluoksniais atskirus maisto produktus. Tinka aviena, A.Juknevičius patarė rinktis avienos šonkaulius, nes prie jų būna lajaus, galima naudoti ir mentę ar kulninę dalį.
Jei imamas avienos kumpis, plovas bus mažiau riebus, o mėsa bus sausesnė. Avieną galima maišyti taip pat su jautiena, žvėriena.
Plovo ruošimas – kolektyvinis darbas, todėl susirinkusiems svečiams Antanas paskirsto užduotis, kam lupti ir pjaustyti svogūnus, kam skusti morkas, o kam kurstyti ugnį.
A.Juknevičius įspėjo, kad gaminant plovą svarbu tinkamai subrandinti ryžius – ryžiai neturi būti sulipę ir ištežę kaip košė, bet ir neturi būti kieti, jie turi būti birūs.
A.Juknevičius iš patirties žino, kad laikrodis ne visada yra geras patarėjas.
Jis turi ir kitą būdą įsitikinti, ar patiekalas išviręs. Kad lengviau būtų suprasti, ar puode liko skysčio, galima mediniu šaukštu pabelsti į puodo šonus įvairiame aukštyje. Jei verdant skystis būna neišgaravęs, pasigirsta duslus garsas. Jei garsas šaižus, puode jau nebėra vandens, o plovą netrukus bus galima ragauti.
Geram virėjui praverčia dar vien gudrybė. Jei vandens puode dar bus per daug, galima nukėlus dangtį iš ryžių supilti kūgį, per 5 minutes vandens perteklius nugaruos, o ryžiai baigs bręsti.
A.Juknevičius įspėjo, kad verdant plovą reikia laikytis auksinės taisyklės – ryžiai neturi būti sulipę kaip košė, bet ir neturi būti kieti.
Lenktynininkas juokavo, kad geram plovui paruošti reikia rimtų studijų, trunkančių ne vienus metus. Daug kas priklauso ir nuo ryžių rūšies, todėl tinkamų ryžių Antano namuose netrūksta.
„Jei koks nors mano pažįstamas keliauja į Uzbekiją ar Vidurinę Aziją, man geriausios lauktuvės būna ryžiai, visada paprašau jų atvežti“, – išsidavė lenktynininkas.
Ne vieno pagiriamojo žodžio sulaukęs A.Juknevičius būna nustebęs, kai avienos nemėgstantys žmonės, paragavę jo plovo, prašo šio patiekalo dar įdėti į lėkštę.
Nors lajus suteikia avienai specifinio kvapo, jo derinys su prieskoniais ir svogūnais lemia, kad plovo norisi valgyti vis daugiau.
Plovas pagal lenktynininką
Reikės:
- 1 kg avienos
- 1,5 kg svogūnų
- 1 kg morkų
- 0,5 l nerafinuoto aliejaus
- apie 800 g plikytų ryžių
- 7 galvučių česnakų
- kuminų, aitriųjų paprikų, raugerškių uogų, druskos – pagal skonį
Plovo virimas apima du etapus. Pirmasis vadinamas zirvako (sultinio) virimu.
Gerai įkaitinkite storasienį puodą kazaną ir aliejų, sumeskite mėsos gabaliukus. Jie turi apskrusti iki auksinio geltonumo. Nenaudokite puodo dangčio, bet stenkitės neprisvilinti mėsos. Kepkite mėsą nuo 20 iki 40 minučių.
Vėliau berkite pjaustytų svogūnų, kuminų, aitriųjų paprikų, mažinkite temperatūrą ir troškinkite apie 1–1,5 valandos.
Retkarčiais maišykite puodą, kol svogūnai ištirps, išsileis mėsos sultys ir taps tirštu sultiniu. Tai vadinamasis zirvakas.
Sureguliavę zirvako sūrumą ir aitrumą, pradėkite antrąjį etapą – tai ryžių garinimas. Įberkite saujelę raugerškių uogų, sudėkite šiaudeliais pjaustytų morkų sluoksnį ir tada ryžių sluoksnį, kurį užpilkite verdančiu vandeniu. Vandens turi būti tiek, kad apsemtų ryžius per du pirštus, susmaigstykite į ryžius česnakų galvutes.
Česnako galvutės neturi būti išlukštentos, tik nuplautos, galvučių apačią šiek tiek nupjaukite, bet turi nesubyrėti skiltelės. Uždenkite puodą, bet dangčio daugiau nukelti negalima!
Mažinkite temperatūrą, garinkite ryžius apie 30–40 minučių, kol jie subręs ir nebeliks vandens. Jei ugnis bus per stipri, o vandens per mažai, plovas gali stipriai prisvilti, nors ryžiai dar nebus paruošti. Jei vandens bus per daug ir virsite per ilgai, gausite košę. Ryžiai turi būti birūs.
Skanaus!
