Šeimos receptų knygą išleidusi G. Barauskienė: „Atsivertę ją pasijusite namuose, kur šeimininkams patinka ruošti valgį“

Nostalgiško švelnumo persmelktose nuotraukose atgyja susivijusios augalų tekstūros, renesansiškos pomidorų formos, tapybiškos derliaus spalvos, ką tik nuskintų braškių ar ryto rasos kvapas.

Asmeniškos istorijos pro sodą ir žaliuojančias lysves veda į Giedrės namų virtuvę. Pyragai čia kepami iš savame sode sunokusių obuolių ir slyvų, prisirpusių šilauogių ir braškių. Išraiškingi pomidorai tiesiai iš šiltnamio keliauja į salotas, orkaitę ar stiklainius. Bulvės virsta žemaičių blynais ar samosų įdaru, moliūgai gardina falafelius, cukinijos – picas, o lapiniai kopūstai – čeburekus. Svaiginantį aromatą skleidžia šalavijai, peletrūnai, bazilikai ir raudonėliai, originaliomis kompozicijomis vazoje tampa rabarbarų žiedai.

„Tai šeimos receptų knyga, – sako Giedrė Barauskienė. – Knyga, skirta pasisemti įkvėpimo, kai atsibosta kasdien ruošti vakarienę, kai nebepastebite, kokie gražūs pomidorai, iš kurių pjaustote salotas, kai maistas nebedžiugina. Atsivertę šią knygą pasijusite namuose, kur šeimininkams patinka ruošti valgį, kur dalijamasi receptais ir idėjomis, patirtimi ir įspūdžiais.

Knygoje pateikiami gardžių ir lengvai paruošiamų patiekalų receptai iš sodo ir daržo gėrybių, galbūt augančių ir prie jūsų namų. Fotografijos įkvėps ne tik gaminti, bet ir patiems pasisodinti vaismedžių, susikasti daržovių lysvę ir galbūt netgi fotografuoti. Sodas, daržas, o neretai ir virtuvė yra vieta, kur galima pasitraukti nuo dienos rūpesčių ir skubėjimo. Šalia receptų papasakotos trumpos asmeniškos istorijos pažadins jūsų pačių prisiminimus, grąžins į jūsų vaikystės sodus.“

– Giedre, šios knygos idėja tikriausiai gimė pro langą žvelgiant į savo sodą?

– Baigdama rankraštį pajuokavau, kad šią knygą parašiau savo dukroms. Nedaug laiko lieka būti kartu, ne kasdien visi susėdam vakarienės. O kada nors, perskaičiusios knygą, jos atras mūsų namų receptus ir tikras istorijas, patarimus, kurie padės savo lysvėje užveisti žalumynų, padrąsins užsiauginti savo obelį. Kai tik atsiras noras tai daryti.

Sodo istorijos – tai žmogaus istorijos. Pats žmogus yra tarsi sodo alegorija, jame ir žiedai skleidžiasi, ir piktžolės dygsta, kartais lakštingalos suokia, o kartais varnos kranksi. Iš tikrųjų sudėtinga ir pačiai pasakyti, apie ką labiau ši knyga: apie sodą, apie šeimą, apie patiekalų ar laimės receptą. Bet labiausiai, man atrodo, norėjau papasakoti apie savo senelius.

– Užsimenate, kad senelių namai buvo ta vieta, kur galėjote pasijusti lyg užutėkyje nuo gyvenimo negandų.

– Seneliai gyveno vienkiemyje šalia sienos, kažkada skyrusios Lietuvą ir Mažąją Lietuvą, netoli Švėkšnos miestelio. Jų ūkyje su didžiuliu sodu prabėgo visi mano savaitgaliai, šventės ir atostogos. Čia buvo karvių, arklių, avių, ančių, vištų, žąsų, šuo ir katinas, senelis laikė bičių.

Su sese dalyvavome visuose ūkio darbuose, matėme, iš kur ir kaip ant stalo atsiranda sviestas ir sūris, dešros ir kumpis, kaip sodinamos ir kasamos bulvės, kaip skiepijami vaismedžiai, iš kur imamas medus. Šalia buvo Begėdžių giria su savo gėrybėmis. Pro sodybą tekėjo Ašvos upė. Ji ir dabar teka, tik sodybos jau nebėra, kaip ir viso Pocių kaimo.

Senelių ūkio vietoje liko eglė, kelios obelys ir daug gražių prisiminimų. Dauguma jų apie maistą, nes gyvenimas kaime, darbai – viskas kaip nors susiję su maisto auginimu ir gaminimu. Dalis knygos istorijų – iš čia. Gera į jas sugrįžti, nes vėl viską matai vaiko akimis, be rūpesčių šešėlio.

– Ten ir įvyko pirmieji eksperimentai virtuvėje?

– Kai močiutė į trobą parnešdavo kibirą pieno, leisdavo šaukštu nugriebti putas. Puodelyje jas maišydavau su pelenais ir namiškiams siūlydavau tos „košės“ paragauti... Iš tikrųjų, kiek save atsimenu, stebėjau arba dalyvavau visuose maisto ruošimo darbuose, tai buvo sava ir suprantama. Bet visą laiką rūpėjo ir naujovės. Dar vidurinėje mokykloje iš sviesto, grietinėlės, cukraus ir kakavos išsivirdavau karšto šokolado. Studijų laikais su kambario draugėmis Saulėtekyje ėjome rinkti sraigių, paskui gaminome...

Būtų galima sakyti, jog mano su maistu susijusi veikla – patiekalų gaminimas ir fotografavimas – yra išsipildęs senelio linkėjimas. Kai reikėjo rinktis, kuo gyvenime būsiu, jis man patarė rinktis su maistu susijusią profesiją. Dabar suprantu: iš dalies tokį norą lėmė jo gyvenimiška patirtis, Norilsko lageryje išgyventas dešimtmetis. Ir ką gi, tai, ką šiandien darau, su maistu labai artimai susiję dalykai.

– Knygoje prisiminimais grįžtate į senelių sodą, tačiau dabar rūpinatės ir savuoju, taip pat dažnai lankotės mamos ūkyje.

– Jie visi – senelių, mamos ir mano pačios – man yra vienas sodas, vieta, kur man gera būti, sugrįžti. Kuo toliau, tuo geriau jaučiu, kaip man tų savo medžių, lysvių ir gėlių reikia. Net keliaudama po kitas šalis susirandu ten esančius sodus, botanikos sodus, parkus ir oranžerijas. Čia jaučiuosi gerai, labai gera matyti augalus, stebėti jų augimą, žydėjimą, vaisius. Čia patinka fotografuoti.

Mano pačios sodas nedidelis, medžiai dar gana jauni, darbų jame ne tiek ir daug. Tai ne darbai, labiau poilsis, hobis, meditacija, padedanti atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių. Manau, žmogui ryšys, sąlytis su gamta labai svarbu. Augalų ir juos mylinčių žmonių kompanija man labai miela.

– Kaip jūsų rankose atsirado fotoaparatas?

– Per 2008–2010 metų ekonomikos krizę gavusi iš darbdavio išeitinę nusprendžiau nusipirkti fotoaparatą. Iškart skirtą profesionalams. Investicija buvo rizikinga, bet labai pasiteisino.

Lengviausias dalykas, kurį galiu fotografuoti, man atrodė maistas, ir iki šiol įdomu tai daryti. Fotografuoti išmokau savarankiškai. Pirmąsias fotoaparato mygtukų funkcijas paaiškino pažįstamas fotografas. Bet pagrindinis impulsas buvo sukaupta patirtis ir įdirbis leidybos įmonėje, kurioje vadovavau keliems žurnalams, juose taip pat buvo maisto rubrika. Tad kai rankose atsirado fotoaparatas, žinojau, ką darysiu. Po pirmų bandymų supratau, jog man tai patinka ir sekasi.

– Kokius patiekalus gaminate namuose?

– Maistas turi būti skanus ir sveikas. Su namiškiais neturime tikslo tapti vegetarais, bet labai mėgstame daržovių patiekalus ir daug iš jų gaminame. Vaisių, uogų daržovių, žalumynų nemažai galime užsiauginti patys, daugiau atsivežame iš kaimo, mamos užaugintų. Ko negalime užsiauginti, pasigaminti – perkame. Be turgaus ir parduotuvės neišsiverstume, bet noriu ir stengiuosi, kad dukros užaugtų žinodamos, koks yra tikro pomidoro skonis, kaip kvepia braškės, kaip pasigaminti maisto, kuris džiugina.

Mėgstame ir tradicinę lietuvišką, ir kitų šalių virtuvę. Dukroms gerai pavyksta Azijos patiekalai ir saldumynai. Vyras juokauja esąs žaliavalgis, nes gamina gardžias salotas. Pati labai mėgstu Italijos virtuvę.

Išvykę į keliones ragaujame nematytų valgių, vaisių, uogų ir daržovių, labai patinka kitų šalių turgūs. Apskritai maistas man yra ta sritis, kuri nenustoja dominti ir stebinti, intriguoti ir kaip vartotoją, ir kaip fotografę.

Tad ir knygoje rasite įvairiausių receptų – nuo mano mamos konservuotų agurkų ir pomidorų, kurie turbūt skaniausi Žemaitijoje, iki cukinijų žiedų tešloje ar itališkų sausainių „cavallucci“.

– Manau, klausia to dažnas: ar namiškiai visuomet ir mėgaujasi tokiu maistu, kokį matome jūsų nuotraukose?

– Taip, šeima mėgaujasi tokiu maistu, koks yra fotografijose, ir ne tik. Mėgaujasi ir tuo, kuris nepatenka į fotografijas... Juk pasitaiko, kai kas nors nepavyksta. Tada jie juokais linki, kad ir vėl nepavyktų, – tada greičiau gauna ragauti. Arba kai būna alkani, sako: „Tu savo dalį pasiimk ir fotografuok nors ir visą dieną, o mūsų atiduok mums.“

Kai žinau, kad fotografuosiu, aišku, stengiuosi dailiau supjaustyti, iškepti... Bet, būna, neplanuotai kas nors pavyksta taip gerai, kad imu fotoaparatą ir išnešu pietus šeimynai iš panosės kur nors į sodą. O dar labiau patinka, kai pagamina kiti ir man telieka nufotografuoti.

Pyragas su lapinių kopūstų ir riešutų įdaru (6 porcijos)

Tešlai:

Įdarui:

Virtuviniame kombaine peiliukų antgaliu sumaišykite miltus, sviestą ir parmezaną – išeis trupinių masė. Į ją sudėkite grietinę, kiaušinį, druską, cukrų ir užmaišykite tešlą. Sulipdykite ją į kamuolį, įvyniokite į maistinę plėvelę ir padėkite 30 min. į šaldytuvą.

Įdarui keptuvėje įkaitinkite aliejų, sudėkite nuluptą ir susmulkintą svogūną, užberkite druską ir 8–10 min. pamaišydami kepkite ant vidutinės kaitros, kol pradės karamelizuotis. Užpilkite vyną ir pamaišydami kaitinkite 2–3 min. Tada sudėkite vandeniu perlietus supjaustytus lapinius kopūstus. Užpilkite 3–5 šaukštus vandens, pamaišykite, keptuvę uždenkite dangčiu ir viską 5–7 min. troškinkite.

Sudėkite nuluptus, sutrintus česnakus, susmulkintus porus, alyvuogių aliejų, pamaišykite, keptuvę uždenkite dangčiu ir dar 10 min. retsykiais pamaišydami troškinkite. Tuomet įmaišykite prieskonius, kedrines pinijas, citrinos sultis, sumažinkite karštį iki nesmarkaus ir dar 5–7 min. troškinkite. Atidengus keptuvę, skysčio joje bus beveik nelikę. Padėkite įdarą atvėsti.

Iš dviejų trečdalių tešlos iškočiokite 1 cm storio lakštą ir įklokite jį į kepimo indą. Kraštus peiliu padailinkite. Iš likusios tešlos iškočiokite apskritimą – juo uždengsite pyrago įdarą.

Įdarą keptuvėje šaukštu paspauskite – jei atsirado skysčio, jį nusemkite. Sutroškintus žalumynus sudėkite ant tešlos kepimo inde. Ant viršaus užklokite tešlos apskritimą, padarykite jame plyšį garams išeiti, kraštus dailiai užsandarinkite.

Aptepkite pyrago viršų kiaušinio plakiniu. Galima ant viršaus uždėti keletą šalavijų lapelių. Kepkite iki 180–200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje maždaug 25 min.