Savo kieme maisto vagonėlį pasistatę Ineta ir Ąžuolas Žvaguliai sukasi be samdinių: „Galime ramiai miegoti“

Jis po 16 valandų kasdien pluša virtuvėje, tačiau miegoti eina su šypsena veide. Tokiu ritmu gyvena verslininkas Ąžuolas Žvagulis (36 m.) kepdamas picas neseniai savo kieme pastatytame maisto vagonėlyje.

 „Ąžuolyno virtuvėje“ Žvaguliai sukasi be samdinių.
 „Ąžuolyno virtuvėje“ Žvaguliai sukasi be samdinių.
„Ąžuolyno virtuvė“.
„Ąžuolyno virtuvė“.
„Ąžuolyno virtuvė“.
„Ąžuolyno virtuvė“.
„Ąžuolyno virtuvė“.
„Ąžuolyno virtuvė“.
„Ąžuolyno virtuvė“.
„Ąžuolyno virtuvė“.
 „Ąžuolyno virtuvėje“ Žvaguliai sukasi be samdinių.
 „Ąžuolyno virtuvėje“ Žvaguliai sukasi be samdinių.
 „Ąžuolyno virtuvėje“ Žvaguliai sukasi be samdinių.
 „Ąžuolyno virtuvėje“ Žvaguliai sukasi be samdinių.
Žvagulių picos.
Žvagulių picos.
Žvagulių picos.
Žvagulių picos.
 „Ąžuolyno virtuvėje“ Žvaguliai sukasi be samdinių.
 „Ąžuolyno virtuvėje“ Žvaguliai sukasi be samdinių.
 „Ąžuolyno virtuvėje“ Žvaguliai sukasi be samdinių.
 „Ąžuolyno virtuvėje“ Žvaguliai sukasi be samdinių.
 Ineta ir Ąžuolas Žvaguliai
 Ineta ir Ąžuolas Žvaguliai
„Ąžuolyno virtuvė“.
„Ąžuolyno virtuvė“.
Daugiau nuotraukų (14)

Lrytas.lt

Mar 5, 2022, 8:20 PM

Anksčiau sostinės širdyje prabangų austrių barą valdęs dainininko Žilvino Žvagulio sūnus Ąžuolas pandemijos metu neleido laiko veltui – nutarė užsiimti tuo, ko labiausiai trūksta gyvenant užmiestyje.

Į Airėnus, esančius Vilniaus rajone, netoli Kernavės, Ą.Žvagulis su žmona buvusia dainininke Ineta Puzaraite-Žvaguliene persikėlė prieš ketverius metus.

Įvairius verslus išbandęs Ą.Žvagulis užmiestyje norėjo sukurti tai, ko nėra. Su žmona Ineta neradę, kur sekmadieniais netoli namų būtų galima paragauti picos neišvažiuojant į didmiestį, jie nusprendė patys kepti picas savo kieme.

Privačiose valdose naminius paukščius ir gyvūnus laikanti Žvagulių šeima neseniai įsigijo ir maisto vagonėlį ir pavadino jį „Ąžuolyno virtuve“. Čia kepamos ne tik picos, bet ir mėsainiai, vištų sparneliai, ruošiami troškiniai, verdama sriuba.

Ą.Žvaguliui šis vagonėlis tapo savotiška laboratorija, kur galima eksperimentuoti. Tiesa, vyro pažintis su virtuve prasidėjo nuo indų plovimo. Tai įvyko Šiaurės Anglijos mieste Lidse, į kurį Ąžuolas su mama persikėlė iš Vilniaus.

Būdamas keturiolikos jis įsidarbino viename italų restorane, čia dirbo ketverius metus, vėliau tobulinosi tėvo Ž.Žvagulio atidarytame bare Venesueloje plakdamas kokteilius, o grįžęs į Angliją net buvo tapęs picerijos direktoriumi. Jam teko ne tik vadovauti, bet ir išmokti kepti picas. Šie įgūdžiai niekur nedingo.

Praleidęs 18 metų Didžiojoje Britanijoje Ą.Žvagulis persikėlė į Lietuvą. Nors vyras save ir vadina miestiečiu, puikiai jaučiasi Airėnų kaime Vilniaus rajone.

– Ar mėgstate sukiotis virtuvėje?

– Mano stažas virtuvėje skaičiuojamas nuo paauglystės. Iš pradžių tai buvo tik pagalbinis darbas plaunant indus nedideliame italų restorane Lidso mieste Anglijoje.

Esu gimęs Žirmūnuose Vilniuje, o Anglijoje atsidūriau persikėlęs su mama. Plauti indus nebuvo daug žavesio teikiantis darbas, bet vėliau turėjau galimybę mokytis valgių ruošimo. Tada ir namuose stengiausi ką nors įdomaus pagaminti.

Draugystė su virtuve truko ketverius metus, vėliau gavau rimtesnių pareigų įvairiuose baruose, kur maišydavau kokteilius, o restoranuose esu išbandęs įvairius darbus.

Virtuvė man visada atrodė kaip vieta, kur galima eksperimentuoti. Man skaniausias yra indiškas kario patiekalas su aviena, bet dar nemoku jo ruošti, nes reikia naudoti specifinius prieskonius.

– Kaip kilo mintis atidaryti „Ąžuolyno virtuvę“ pandemijos metu, kai daugelis kavinių ir restoranų skundėsi valgytojų trūkumu?

– Mėgstu valgyti picą, todėl nutariau pasiūlyti šį patiekalą ir kitiems. Nebijojau rizikuoti, nes man nereikia mokėti už nuomą, moku tik už elektrą.

„Ąžuolyno virtuvė“ yra mano kieme. Pastačiau maisto autobusą, prie jo yra du stalai, valgoma lauke, mėginau sukurti jaukią atmosferą. Skubantys lankytojai gali užsisakyti maisto išsinešti.

Valgio gaminimas yra mano pomėgis, mėgstu palepinti šeimą. Man taip pat smagu, kad lankytojų vis daugėja, nes esame įsikūrę Neries regioniniame parke, prie kelio į Kernavę. Šiame regione labai trūko tokių vietų, kur žmonės galėtų užkąsti, išgerti kavos. Pasigrožėję gamta daugelis parko lankytojų vykdavo valgyti į Elektrėnus ar Vilnių arba turėdavo pasiimti iš namų termosą, užkandžių.

Mūsų virtuvė orientuota į greitąjį maistą. Daugelį receptų esu pats išbandęs. Tai ne tik picos, bet ir sriubos, salotos, kepti vištų sparneliai. Ateityje planuoju gaminti švarmą pagal tradicinį libaniečių receptą. Šį receptą man patikės vienas draugas libanietis, kuris žadėjo mane aplankyti ir išmokyti savo šalies virtuvės paslapčių.

Mano didžiausia pagalbininkė yra žmona Ineta, nes neturiu samdomų darbuotojų. Ji ruošia sriubai sultinį, kuris verdamas beveik parą. Kitus darbus darau pats – maišau tešlą, kuri bent parą turi bręsti, vykstu į prekybos centrus šviežių maisto produktų, nes nenaudoju pusgaminių ir šaldytų gaminių.

Marinuoju ir kepu mėsą, bet tik tiek, kiek galiu parduoti. Virtuvėje sugaištu po 15–16 valandų per parą, daugiausia darbo būna nuo ketvirtadienio iki sekmadienio vakaro. Tiesa, buvo ir tokių sekmadienių, kai jau 18 valandą neturėdavau nė vienos picos, nes viskas būdavo parduota. Todėl dabar tešlą ruošiu ne mažiau kaip šimtui picų.

– Esate miesto vaikas. Kaip atsidūrėte kaime?

– Man ne tiek svarbu, kur gyventi, svarbiau, kad nebūtų streso ir veltui gaištamo laiko. Persikėlus iš Riešės į Airėnus rūpesčių netrūksta – turime septynias ožkas, viena neseniai atsivedė palikuonį. Tapau lyg ir pribuvėju.

Buvo toks metas, kai su žmona Ineta rimtai svarstėme, kaip išvengti transporto spūsčių. Kai gyvenome Riešėje, nuo Vilniaus centro iki namų vykdamas automobiliu sugaišdavau apie 45 minutes. Kai atsibodo tiek laiko kasdien praleisti spūstyse, ėmėme svarstyti, kad norime gyventi kur nors kitur. Persikėlėme į Airėnus ir labai tuo džiaugiamės.

Čia yra daug privalumų – daug erdvės ir gamtos. Mums nereikia savo atžalų vežioti į vaikų darželį, nes savo namuose įkūrėme privatų darželį. Tai – Inetos nuopelnas. Dabar turime vieną grupę, kurią lanko dvylika vaikų, jau galvojame, kad reikia kurti ir antrą.

– Apsukrumo jums netrūksta. Ką galėtumėte patarti kitiems, kurie nori imtis verslo?

– Nesu geras konsultantas, nes verčiuosi vienas. Pandemija daug kam pridarė žalos, bet tai geras metas imtis pokyčių. Mums su Ineta pavyko, nes nei privačiam vaikų darželiui, nei „Ąžuolyno virtuvei“ nereikia papildomai nuomotis patalpų, mes nesame atsakingi už samdomus darbuotojus, nes išsiverčiame be jų. Galime ramiai miegoti.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.