Tad šį kartą renkuosi jau kitą restoraną, įsikūrusį Krikštėnų dvare.
Visiems mėgstantiems apžiūrinėti dvarų kompleksus ir mintimis nusikelti į tuos laikus, kai aplink dvarą grįstais takeliais vaikščiojo stilingos damos, nuo saulės prisidengusios baltais medžiaginiais skėčiais ir ne ką prasčiau apsirėdę jų palydovai, rekomenduoju čia apsilankyti.
Bet dvaro komplekso apžiūrėjimas nebuvo pagrindinis mūsų tikslas, tad nusprendę, kad lauko terasoje prisėsti bus per karšta, užeiname į patį restoraną.
Puikiai suprantu, kad žiemą tokiame dideliame name palaikyti šilumą yra labai brangu, tad prie kvapo, kurį pajutome vos užėję, nesikabinėsiu. Paminėsiu tik tiek, kad jis kažkuo primena pasisvečiavimą pas močiutę kaimo gryčioje, tik dvare jis jaučiamas kiek silpniau.
Bet kai po kelių minučių vartėmė meniu, tą keistą kvapą jau buvome pamiršę.
Apie gėrimus. Keista, kai maitinimo įstaiga skelbiasi esanti restoranas, o elementarių šviežiai spaustų apelsinų ar kokių kitų citrusinių vaisių sulčių pasiūlyti negali.
Ir visai nesužavėjo tai, kad mums buvo pasiūlytos vieno žinomo sulčių iš pusfabrikačių gamintojo sultys. Suprantu, jei būčiau užsimanęs kokių mangų, granatų ar dar egzotiškesnių vaisių sulčių, bet aš norėjau paprasčiausių apelsinų.
Toliau – dar linksmiau. Meniu siūlomos dvi sriubos: dienos sriubą ir dvaro sriubą – alaus su jautiena. Aš, būdamas dvare, žinoma, paprašau dvaro sriubos, nes dienos sriubos galiu pavalgyti ir kitur.
Bet padavėja atsakė, jog dvaro sriubos nėra. Restoranui, kuris dirba tik savaitgaliais, pirmiesiems klientams, atvykusiems šeštadienį, pasakyti, jog nėra sriubos iš meniu – tai tolygu šaudyti sau į kojas.
Na gerai, nėra tai nėra. Užsakome dienos sriubą, tartarą ir porą kepsnių.
Užsakymo ilgai laukti nereikėjo, bet sprendžiant pagal tai, kad visą laiką, kol mums buvo ruošiami patiekalai, mus aptarnavusi barmenė–padavėja būdavo ne salėje, o virtuvėje, bandau spėti, jog prie maisto gamybos ji irgi prisidėjo.
Tad, kaip ir minėjau, padavėją vėl išvydome, kai ji mums ant stalo patiekė sriubą ir tartarą. Palinkėjusi gero apetito pasišalino vėl į virtuvę.
Žvelgdamas į daržovių sriubą aš, manau, radau atsakymą, kodėl jie tądien nevirė dvaro sriubos. Viską išdavė bulvės. Tokia vandeninga jų tekstūra atsiranda tik sriubai pastovėjus ir po kiek laiko viską pašildžius. Tad mano spėjimas, kodėl tądien nevirė dvaro sriubos, būtų trumpas: kam virti dar vieną sriubą, jei liko vakarykštės? Klientų stygius dažnai padiktuoja panašius sprendimus.
Bet štai tartaras buvo mįslė, kurios įminti aš dar dabar negaliu. Pirmiausia, ką padariau jo vos paskanavęs, tai pasiėmiau meniu, nes norėjau įsitikinti, ar aš teisingai perskaičiau, jog tai tuno tartaras.
Ragaudamas aš jo visiškai nejutau. Visą skonį žudė bandymas į vieną patiekalą sudėti kuo daugiau ingredientų. O rašant tekstą ir žvelgiant į tartaro nuotraukas peršasi mintis, kad skoninės savybės tam, kuris kūrė šį patiekalą, išvis nebuvo svarbios – jam net nebuvo įdomu, ar panaudoti ingredientai tarppusavyje derės, jis ieškojo tik spalvų.
O tas milžiniškas uogienės sluoksnis, ant kurio buvo pasodinta visa masė, viską tik žudė. Ir jei reiktų bandyti spėti, kodėl gavosi tokia nesąmonė, tai paaiškinimas peršasi vienas. Tas, kuris užsakinėjo tartaro receptūrą, primygtinai reikalavo, kad tartaras būtų panašus į namines salotas – ne vaizdu, o ingredientų gausa.
Tad keli kąsniai tartaro, ir alkani laukiame pagrindinių patiekalų, kuriais vis dar tikiuosi reabilituoti šią vietą.
Bet jau pamatęs patiekalus, dar jų net nepaskanavęs galėjau drąsiai prašyti padavėjos paleisti gedulingą melodiją, kuri simbolizuotų šio restorano laidotuves.
Jautienos kepsnys didumo buvo sulig naujagimio kumšteliu. Ir tai ne ne vien dėl mažo mėsos kiekio – didžiąja dalimi tai dėl jautienos filė pjausčiusio žmogaus neišmanymo, kokiu kampu reikia laikyti peilį pjaustant jautieną, kad vėliau kepant raumuo taip baisiai nesusitrauktų nuo karščio.
Aš pasisakau už lietuvių kalbos vartojimą, bet tik tada, kai turime pakaitalus angliškiems terminams. Tad kai užsakydamas jautienos kepsnį aš padavėjai sakau, jog pageidauju, kad mėsa būtų iškepta „medium rare“, aš to ir tikiuosi. To tikiuosi bent jau restoranuose. Ir kai į mano prašymą išgirstu „vidutiniškai, ane?“, aš suprantu, kad po tuo „vidutiniškai, ane“ nieko gero nesislepia.
Kai perpjovęs kepsnį aš pamatau ne „medium rare“, o geriausiu atveju „medium well“, aš suprantu, kad pasimėgauti gardžiu steiku šiandien nesigaus.
Jie net nežino, kad prie kepsnio reikalingi specialūs peiliai. Tad bandydamas numarinti alkį ir zulindamas jautieną po lėkštę norėdamas atpjauti dar gabaliuką, aš stebėjau, kaip kitam katinui sekasi bandyti atpjauti fazano gabaliuką.
Jei man ir pavyko pjaustyti jautieną stalo peiliu panaudojant kiek fizinių pastangų, tai fazanas laikėsi kaip geležinis žmogus. Peilis ilgai ir nuobodžiai brūžino jo paviršium, tad neapsikentę po kelių kąsnių pasikvietėme padavėją ir išsakėme savo pretenziją.
Atsisakydami kepsnio pasiūlėme jį nunešti į virtuvę ir duoti paskanauti jo virėjams. Ir paklausti, ar tai yra valgoma.
Atsakymas, kurį aš išgirdau iš sugrįžusios padavėjos, manęs nė kiek nenustebino. Manau, panaši frazė čia naudojama dažnai: su fazanu viskas gerai, jūs gal nežinote, kad tai labai sausa mėsa.
Gal kažkam to pakaktų, bet ne man. Esu ne kartą valgęs fazaną ir puikiai žinau, kad jo mėsa daug sausesnė nei žąsies ar anties, ir taip pat žinau, kad jį galima greit perkepti.
Ir kad patiekiant fazaną yra būtinas padažas, o ne „pakrapinimas“ juo, tarsi kunigo bažnyčioje. Geriausia fazaną patiekti ant riebesnio padažo, į kurį mirkant fazano mėsą ji suminkštėtų. Bet panašūs patarimai galioja tik gerai iškeptam paukščiui. Mums patiekto fazano nebūtų atgaivinęs net jo paskandinimas padaže.
Reziumuoju. Tai, kad restoranas neėmė pinigų už fazaną, yra geras poelgis net tada, kai su kliento nuomone nesutinki.
O trumpai mano įspūdžius atitiktų frazė, kurią ištarė moteris, su kompanija prisėdusi prie gretimo stalelio. Vartydama meniu ji pasakė: gaila, kad čia nėra cepelinų. O man labai gaila, kad jie visi užsisakė po porciją fazano, ir kaip jiems baigėsi, aš jau nebemačiau.
Ir ji buvo visiškai teisi kalbėdama apie bulvinius patiekalus. Suprantu, kad dabar rašydamas blogą atsiliepimą, aš susilauksiu panašios reakcijos, kokios susilaukčiau po Radžio koncerto pasakęs, jog jam reikėtų vestuvėse koncertuoti.
Puikiai suprantu, kad visų mūsų skoniai skirtingi, ir tai puikiai įrodo veikiantis „Roko restoranas“.
Bet neabejoju, kad tie, kurie aukštesnio lygio restoranuose dažnai valgo tuno, jautienos ar fazano patiekalus, pavalgę „Roko virtuvėje“, čia niekada nebesugrįš. Nes jų skonio vertybių skalę jau aukštai pakėlė virtuvės profesionalai, kurie gamina šedevrus, o ne gadina maistą.
Nežinau, kaip į dvaro komplekso visumą įsilietų lietuviškų patiekalų meniu, bet su esamu virtuvės kontingentu tik bulviniai patiekalai ir kaimo „veselės“ gelbėtų šį restoraną nuo bankroto... Bandymas vaidinti restoraną yra tik muilo burbulas, kuris buvo stipriai išpūstas.
Vertinu restoraną „Roko virtuvė“ 2/5. Ir pasikartosiu – tai mano nuomonė, ir ji nebūtinai turi sutapti su jūsų. Skirtingai nei kiti nusivylę, nesakau jums, jog ten nevyktumėte. Atvirkščiai – kaip tik rekomenduoju patiems nuvažiuoti ir patikrinti, kiek tiesos yra mano mintyse.
