Legendiniame restorane skambanti muzika – lyg desertas sielai

Dažniausiai „Neringoje“ užsisakau tradicinį „Kijevo“ kotletą, kapučino kavos ir kokį nors desertą, nes paskubomis papietauti nepavyks. Ne dėl to, kad padavėjai lėtai sukasi. Valgyti greitai nesveika, o skambanti fortepijono muzika priverčia čia užsibūti ne mažiau nei valandą.

Pietų metu pianistas A.Pociūnas skambina „Neringoje“ tam, kad pietaujantys ilgėliau stabtelėtų, – pasistiprintų, atsikvėptų nuo reikalų ar pabendrautų su bičiuliais.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Pietų metu pianistas A.Pociūnas skambina „Neringoje“ tam, kad pietaujantys ilgėliau stabtelėtų, – pasistiprintų, atsikvėptų nuo reikalų ar pabendrautų su bičiuliais.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Alvydas „Neringoje“ groja nuo 1997 metų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Alvydas „Neringoje“ groja nuo 1997 metų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
„Neringos“ restoranas.<br>„Lietuvos ryto“ archyvas.
„Neringos“ restoranas.<br>„Lietuvos ryto“ archyvas.
„Neringos“ restoranas.<br>„Lietuvos ryto“ archyvas.
„Neringos“ restoranas.<br>„Lietuvos ryto“ archyvas.
„Neringos“ restoranas.<br>„Lietuvos ryto“ archyvas.
„Neringos“ restoranas.<br>„Lietuvos ryto“ archyvas.
„Neringos“ restoranas.<br>„Lietuvos ryto“ archyvas.
„Neringos“ restoranas.<br>„Lietuvos ryto“ archyvas.
„Neringos“ restoranas.<br>„Lietuvos ryto“ archyvas.
„Neringos“ restoranas.<br>„Lietuvos ryto“ archyvas.
„Neringos“ restoranas.<br>„Lietuvos ryto“ archyvas.
„Neringos“ restoranas.<br>„Lietuvos ryto“ archyvas.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

May 19, 2023, 5:09 PM

Gali būti, jog pietų metu pianistas Alvydas Pociūnas (67 m.), legendiniame sostinės restorane grojantis nuo 1997 metų, pianinu skambina tam, kad lankytojai kiek ilgėliau stabtelėtų, – ne tik pasistiprintų, bet ir atsikvėptų nuo reikalų ar pabendrautų su bičiuliais.

Kad ištrūktume iš kasdienybės rutinos, tam ir skamba Fryderyko Chopino, Mykolo Kleopo Oginskio kūriniai ar kokia romantiška baladė. Fortepijoninė muzika pietų metu sukuria jaukią atmosferą ir pašalina įtampą, jei čia ateiname susinervinę ar laukia dalykiškas, kartais nenuspėjamas pokalbis pietaujant.

Ne veltui „Neringoje“ susitinka priešingų stovyklų politikai, prie pietų stalo reikalus aptaria verslininkai, čia užsuka aukščiausi šalies vadovai, menininkai.

Į senas tradicijas puoselėjantį restoraną kartais priguža diplomus ką tik gavusių studentų, iškilius apdovanojimus pelniusių kūrėjų, nuoširdaus bendravimo išsiilgusių senjorų ar savo paslaptimis besidalijančių brandaus amžiaus įsimylėjėlių.

Niekam nepamaišo nuo 12 iki 14 valandos darbo dieną skambanti fortepijono muzika didžiojoje salėje. Ji švelniomis melodijomis subtiliai užlieja ir visą restorano erdvę. Jaukios atmosferos kūrimas tomis valandomis patikėtas jau legenda tapusiam, „Neringoje“ jau ketvirtį amžiaus grojančiam pianistui.

– Kaip per tą laiką pasikeitė pietaujančiųjų muzikinis skonis? – paklausiau A.Pociūno.

– Sumažėjo, net beveik išnyko užsakymai akompanuoti vokalistams. Restoranui nebereikia dainininkų. Įsivaizduokite, jeigu šalia staliuko dainuotų atlikėjas. Jis mus blaškytų, nes turėtume jo klausytis ir nepietauti, nebendrauti. Jei dainininkas garsiai dainuoja, trukdo šnekučiuotis.

Į restoraną žmonės ateina ramiai pasibūti, pabendrauti. Maloniau su kuo nors susitikti, kai skamba muzika. Jei ji neskambėtų „Neringoje“, kažko lyg trūktų.

Prasta muzika viską gadintų, o gera, tinkanti pietums, – lyg desertas dvasiai. Restoraninė muzika – specifinis žanras, todėl bet kaip ir bet ko negalima groti.

– Turbūt neskambinate dramatiškos Ludwigo van Beethoveno „Devintosios simfonijos“, kurios reikėtų klausyti susikaupus?

– Neskambinu, bet turiu būti pasiruošęs visiems gyvenimo atvejams. Sykį priėjęs lankytojas paprašė: „Pagrok Chopiną.“ Sakau: „Prašau.“ Vieną, kitą valsą, preliudus atlikau.

Tokiais atvejais skambinu akademiškai – nata į natą. Turiu didelį akademinį repertuarą – nuo L.van Beethoveno, Johanno Sebastiano Bacho. Pastarojo kompozitoriaus kūriniai visur tinka – grok ramiai, tykiai, kaip gražu. Lygūs, ramūs, filosofiniai kūriniai tinka ir čia.

Prisiminiau, kaip vienas vyras priėjęs paklausė, ar galiu paskambinti M.K.Oginskio polonezą. Sakau, galiu. Pagrojau. O jis klausia, kur penkta dalis? Nusijuokiau, pamaniau: nieko sau. Iš tikrųjų yra penkios dalys. „Atsiprašau, pamiršau“, – pasakiau, nes grojau iš atminties.

– Kaip nusprendžiate, ką tądien skambinsite?

– Akies krašteliu ar šeštuoju pojūčiu turiu įvertinti situaciją. Žvilgtelėjęs į salę matau, kokiu kūriniu galėčiau įsiterpti tarp lankytojų. Šiuo metu, kai kalbamės, skambinčiau sulėtintai J.S.Bachą. Pasirinkimą nulemtų, kokie žmonės sėdi prie staliukų, kaip vyksta pokalbis prie stalo.

Mažojoje salėje, kai susitikome su pianistu, prie lango pietavo poetas, literatūros tyrinėtojas Tomas Venclova (85 m.), kitoje pusėje prie gipsiniu bareljefu puoštos sienos prie staliuko šnekučiavosi tapytojas Raimondas Savickas (67 m.) ir europarlamentaras Petras Auštrevičius (59 m.).

– Ar restorano lankytojai atkreipia dėmesį, kai skambinate? – tęsiau pokalbį su pianistu.

– Matau, prie stalo susirinko būrys panašaus amžiaus moterų – galbūt vienos jų gimtadienio proga. Aš pagrojau prancūziškos retromuzikos epizodą, lietuviškos estrados, valsą. Jos paplojo man.

Juntu, kad žmogus automatiškai reaguoja į muziką, – nebūtinai turi ploti, truputį linguoja į taktą.

Teko groti protokoliniams pietums, kur juntama įtampa, – aptariami sutarties punktai, vyksta derybos. Skambinau išretintą muziką, nebūtinai konkretų kūrinį, o improvizaciją. Ramūs garsai mažina derybinę įtampą – derybininkai girdi kiekvieną žodį, o atmosfera nekaista.

– Pasitaiko atvejų, kai niekas nereaguoja į muziką, jūsų nepastebi?

– Būna. O kodėl žmogus turėtų rodyti susižavėjimą? Juk ir dabar mes kalbamės ir prieš akis atsiveria meno kūrinys, bet mes nesakome: kaip gražu, norėtųsi jį apžiūrėti iš visų pusių. Mums tiesiog malonu. Tai netrukdo bendrauti, pietauti.

Nors kartais būna ovacijų, būtų geriau, jei jų nebūtų. Geriau tegul pasako tik „ačiū“, nei pradeda ploti, šaukti „bravo“. Man atrodo, to nereikia.

– Darbo grafikas jums įaugęs į kraują?

– Neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Labai lengvas grafikas.

Mano asmeninių planų darbotvarkė nesugriauna net tuomet, kai groju penktadieniais ir šeštadieniais restorano vakaro programoje nuo pusės aštuonių iki dešimtos valandos.

Sugrįžęs namo atsisuku televizijos žinias, nes esu įpratęs sekti įvykius. Į kolegų koncertus einu šiokiadieniais.

– Kur sėmėtės tokio darbo patirties?

– Būtent tokią muziką pradėjau skambinti restorane „Ida Basar“. Buvo 1992–1993 metai. Paraleliai grodavau kituose Vilniaus senamiesčio viešbučių „Mabre“ ir „Radisson Blu Royal Astorija“ restoranuose.

Dabar kartais pagroju „Narutyje“. Tačiau „Neringa“ – unikaliausia vieta, kurioje fortepijono muzikos tradicijos liko išsaugotos ir puoselėjamos.

Iš pradžių mane pakvietė pavaduoti kolegą ir pagroti vakare, bet direktorius netrukus paprašė skambinti pietų metu. Ir jam tai tiko. Užsibuvau iki šiol, nors keitėsi ir restorano šeimininkai.

Skambindavau nuo 1960 metų čia stovėjusiu fortepijonu, kuris pastaruoju metu sugedo taip, kad niekas nebepataisė. Jau pora metų sėdu prie naujo instrumento, jį prieš rekonstrukciją nupirko restorano šeimininkai.

Sakyčiau, kad „Neringa“ išgyvena aukso amžių, nes restorano šeimininkai gerbia tradicijas, kultūrinį paveldą. Juk viską sugriauti lengviau nei išsaugoti restorano išskirtinumą.

– Ar jaunystėje planavote, kad muzikinė karjera susiklostys restorane?

– Ko gero, ne. Tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje 1980-aisiais baigiau muzikos kompoziciją. Buvau akademinio meno atstovas – kūriau muziką dramos teatrams, televizijos kolektyvams, įrašinėjau ją kaip atlikėjas. Apie 1988-uosius kūrėjai tapo nereikalingi, nes atėjus sunkmečiui teatrams nebereikėjo muzikos. Prasidėjo juodas periodas.

Visi sukosi, kaip išmanė. Reikėjo išlaikyti šeimą, todėl grojau baruose, restoranuose. Kai patekau į „Ida Basar“, supratau, kas iš tiesų yra restoraninė muzika.

„Ida Basar“ savininkai Vaclovas ir Henrieta Kontrauskai kėlė aukštus etiketo reikalavimus. Restorano aplinkoje viskas derėjo, nebuvo nieko nereikalingo.

Todėl visa tai mane suformavo kaip restorano pianistą.

Instrumentas stovėjo šalia staliukų, į restoraną atvykdavo aukščiausi šalies vadovai, todėl aplinka ir atmosfera taip pat buvo aukščiausio lygio. Šiuo atžvilgiu restoranas tuo metu neturėjo konkurentų. O paskui jų atsirado.

Aš „Neringoje“ visada siekiu tokio restorano tradicijų derėjimo, kokio išmokau „Ida Basar“.

Su „Neringa“ tarsi suaugau, niekur kitur nenorėčiau groti.

Man patinka, kad senas tradicijas turintis restoranas vėl atgimė, todėl šį etapą pavadinčiau naujuoju retro, tai yra tas pats retro, bet naujame rūbe.

„Neringą“ išgarsino interjeras ir vadinamieji „Kijevo“ kotletai

1959 m. lapkričio 6 d. atidaryta kavinė „Neringa“ buvo pirmas modernizmo pavyzdys to meto architektūroje ir užbaigė pompastiško stalinizmo laikotarpį. Nuo pat įsikūrimo „Neringa“ tapo kultine bohemos, inteligentijos susibūrimo vieta. Čia rinkdavosi garsiausi to meto žmonės – poetas Justinas Marcinkevičius, režisierius Vytautas Žalakevičius, dailininkas Stasys Krasauskas, kalbininkas Bronys Savukynas, rašytojas Juozas Baltušis.

Metams bėgant restoranas išsaugojo savo stilių ir dvasią, dalį valgiaraščio. Tradicinis patiekalas – „Kijevo“ kotletas, iškilmingai vadinamas „Neringos“ kepsniu (vištienos krūtinėlės suktinukas su sviestu viduje), 2022 m. kainavo 14 eurų, 2023 m. – 16 eurų.

Nuo 1969 m. ketvirtadieniais rengti džiazo vakarai, penktadieniais ir šeštadieniais skambėdavo gyva muzika.

Interjerą projektavo dvyniai architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, tempera sienas tapė dailininkai Vladas Jankauskas ir Vytautas Povilaitis, mažajai salei skulptorius Juozas Kėdainis sukūrė gipsinį bareljefą.

Kavinę sudaro keturios susisiekiančios erdvės: vestibiulis, baras, didžioji ir mažoji salės. Interjero dekorui panaudotos įvairios natūralios medžiagos (medis, metalas, stiklas), moderni sieninė tapyba. Neįprastas interjeras kėlė diskusijas, susidomėjimą tuometėje Sovietų Sąjungoje. Valdžia reiškė nepasitenkinimą dėl tariamai per didelės prabangos.

1970-aisiais restorano interjeras įtrauktas į Lietuvos architektūros paminklų, saugomų valstybės, sąrašą. Atlikus kapitalinį remontą veikia dvi 150 vietų salės, 25 vietų banketų salė ir 80 vietų kavinė-baras rūsyje. Interjeras laikomas vienu įsimintiniausių moderniajame Vilniuje, įtrauktas į gražiausių Vilniaus interjerų dešimtuką.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.