Šiai Vilniaus kavai buvo užsakyta speciali siunta kavos pupelių iš Brazilijos. Kaip pasakoja kavinių tinklo „Caffeine“ kavos kokybės ir mokymų vadovas Gediminas Sereika, gėrimas pagardintas cikorija, cukrumi, ruošiamas su pienu ir grietinėle. Jį bus galima ragauti tiek šaltą, tiek karštą.
„Gastronominio paveldo tyrinėtojas R. Laužiko žinios padėjo atrasti kavos skonį, kuris bus priimtinas šiuolaikiniam žmogui, tačiau atspindės ir tai, kas artima Vilniui istoriškai. Diskutuodami apie istorinius receptus, atsisakėme idėjos atkartoti šaltiniuose aprašomą įprastą kavos kartumą ir kartu perdėtą saldinimą, kuris jau nėra priimtinas šiuolaikiniam žmogui. Kūrėme istorinę kavą, kuri tiktų šiandienai“, – sako G. Sereika.
Profesorius R. Laužikas pritaria, kad ieškant vilnietiško, istorinės kavos skonio, trys būtini, kavą papildantys ingredientai – nedidelis kiekis cikorijos šaknų, grietinėlė arba pienas ir cukrus.
„Koks buvo XVIII a. pab. – XIX a. kavos skonis, galime suprasti iš gastronomijos knygų, atsiminimų ir literatūros kūrinių. Žymus poetas Adomas Mickevičius savo poemoje „Ponas Tadas“ (išleistoje 1834 m.) gerą kavą aprašė taip: „...anglies juodumo, gintaro skaidrumo, mokos kvapnumo, medaus tirštumo. Ir visi žino, ką kavai reiškia gera grietinėlė...“, – žinomą kūrinį cituoja profesorius.
Kaip pasakoja profesorius, to laikotarpio kavos gaminimo receptai patvirtina poeto aprašymą. Gėrimas buvo verdamas kur kas didesniu kavos ir vandens santykiu, nei įprasta dabar. XVIII–XIX a. buvo normalu maišyti 350 mililitrų vandens ir 100–125 gramus skrudintos susmulkintos kavos. Pats gėrimas buvo virinamas ilgai (mažiausiai 6–10 minučių, kartais – net pusę valandos).
„Tamsumo ir specifinio skonio kavai galėjęs suteikti ir dar vienas vietinis ingredientas. XIX a., Vilniuje išleistoje vienoje populiariausių ano meto gastronomijos knygų „Lietuvos šeimininkė“ Anna Ciundziewicka pateikė receptą, kaip geriausia skrudinti kavą. Ji rašė: „...geriausiai kavai reikia imti ¼ dalį skrudintų cikorijos šaknų <...>. Jos turi būti taip pat skrudintos kaip ir kava: nesudegę, bet ir ne drėgnos....“. Tokią kavą dauguma žmonių gėrė su grietinėle ir cukrumi“, – to meto kavos ruošimo ypatybes akcentuoja R. Laužikas.
Bendrovės „Reitan Convenience Lithuania“, valdančios kavinių tinklą „Caffeine“ vadovas Saulius Žilėnas sako, kad šis specialus gėrimas – dovana Vilniui 700-ojo gimtadienio proga.
„Tinklo kavinės yra šiuolaikinės miesto kultūros dalis, todėl norėjosi miestui padovanoti tai, kas jungtų šiandieną su istorija. Kita vertus, bendras komandos darbas – įrodymas, kaip per šį laikotarpį pasikeitė kavos kultūra – šiam gėrimui keliami ypatingi kokybės reikalavimai, vis daugiau dėmesio skiriama ir tvariems sprendimams, visos mūsų kavos, tarp jų ir Vilniaus kava, gaminamos iš ekologiškai užaugintų pupelių“, – komentuoja S. Žilėnas.
Kavos kelias
Kaip pasakoja istorikas R. Laužikas, kavamedis iki šiol randamas savo tėvynėje, Etiopijoje, tačiau kelias nuo laukinių kavamedžių iki dabartinės kavos buvo ilgas. „Išskirtinė vieta šioje istorijoje tenka Jemenui ir Mokos uostamiesčiams bei visai Osmanų imperijai. Ko gero dėl to, kad islamas draudė vartoti alkoholį, jie kaip pakaitalą sukūrė kavos gėrimo kultūrą“, – akcentuoja profesorius.
XVI a. pab.–XVII a. pradž. kava iš Osmanų imperijos pradeda plisti į Abiejų Tautų Respubliką (Lenkijos ir Lietuvos valstybę). Populiarinant šį gėrimą ypač nusipelnė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis.
„Jis buvo tikras kavos gurmanas, anų laikų šio gėrimo influenceris. Karalių kopijavo didikai, didikus – mažiau turtingi šlėktos ir turtingi miestiečiai, o šiuos – visi kiti valstybės gyventojai. XVIII a. Vilniaus miestiečių namuose jau randame kavos paruošimo ir gėrimo įrankių. Tuo laiku mieste kuriasi pirmosios kavinės, o priemiesčiuose – kava prekiavusios karčemos – kafenhauzai“, – apie kavos istoriją pasakoja profesorius.
