Man, vegetarei, kalbas apie mėsą girdėti visada smagu. Šnekėtis apie mėsos valgymą – dar linksmiau. Stebiu, kaip mėsėdis užsiima kovinę poziciją. Iš anksto žinau, ką sakys: „Jei gyvūnams skauda, tai morkai, ką, neskauda? Tai gal išvis nieko nevalgyt?“ Nors dar nė žodžio nepratariau apie gyvūnų kančias.
Tiesą pasakius, gyvūnai man rūpi daug mažiau už savižudžius. Kur kas įdomiau, kad Pasaulio sveikatos organizacija pripažino, jog mėsos gaminiai gali sukelti vėžį. Apie tai prabilusi, sulaukiu: „Tai viskas dabar užnuodyta, tavo pomidorai ir salotos vienoj chemijoj auga“.
Tada išsitraukiu Didįjį Argumentą. Sakau: „Ar žinai, kiek pinigų galima sutaupyt tų dešrų nevalgant?“ Mėsėdis linkčioja: „Čia tai tiesa, mėsa tikrai brangi“. Tada imu juoktis: „Žinai, tuos sutaupytus pinigus praleidžiu chlorelos ir spirulinos milteliams, džiovintiems vaisiams, riešutams, sėkloms, aliejui ir jogos. Patikėk, maistui išleidžiu daugiau pinigų negu tu. Tai nevalgyti mėsos yra prabanga“. Žmogus tyli, nes nebėra ką sakyti.
Tai, kad mėsą valgyti yra prabanga – vienas populiariausių Lietuvos visuomenės mitų. Pernai prieš Kalėdas mieste kabėjo socialinė reklama su liūdno veido močiute. Jame buvo parašyta: „Ji yra vegetarė. Dėl to, kad neįperka mėsos“. Šiemet „Maisto bankas“ tęsia tą pačią graudžią mėsos pasaką. Autobusų stotelės stende mačiau reklamą, kurioje nufotografuota lėkštė su duonos rieke ir nupiešta vištos kulšis. Graudenama apie tai, kad skurdžiai gyvenantys žmonės neturi ką valgyti.
Bet kodėl jie nenupiešė persimonų, migdolų, datulių, špinatų?
Kaip tada nutinka, kad gana kukliai gyvenanti mano draugė išgali mėsa šerti savo gigantiškos veislės šunį? Gyslota, kaulėta mėsa ar gyvūnų organai kainuoja pigiau grybo. Chemijos prifarširuotos dešros per prekybos centrų akcijas įperkamos net skurdžiausiai gyvenančiai močiutei. Tačiau senolė niekuomet nepirks nei riešutų, nei bananų – ir ne dėl to, kad brangu. Anūkei ji aiškins: „Vaikeli, argi tos žolės yra maistas? Valgyk kotletuką, nes kaip tu kitaip vaikus gimdysi“.
Kodėl žmonės negali gyventi be mėsos? Priežastys yra kelios. Žmonės į vegetarus žiūri su siaubu, nes neįsivaizduoja, ką jie valgo. Daugumoje valgyklų vienintelis vegetariškas maistas yra burokėlių ir kopūstų salotos šalia pavandenijusios bulvių košės. Daugumoje kavinių apie vegetarišką sriubą paklaustos padavėjos ims siūlyti žuvienę. Juk žuvis – tai ne mėsa, vadinasi, vegetariška. Apie kiaušinius nėra ko ir kalbėti. Kiaušinių nebevalgantys žmonės – tai jau ufonautai.
Prie mėsos garbinimo prisideda iškreiptas suvokimas apie tradiciją. „Mūsų senoliai lašinius valgė ir sveiki buvo“, – tokį posakį jau galima laikyti tautosaka. Dažnai dar priduriama, kad šimtametis diedukas dar ir čierkelę kasdien išmaukdavo, kad kraujas smagiau tekėtų.
Tačiau tradicija buvo mėsą valgyti tik per didžiąsias šventes, o ne kasdien apsiryti taip, kad energijos liktų tik dribti prie TV. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės ima maitintis vegetariškai, yra ta, kad po pietų jie nori dirbti. Ne miegoti prie kompiuterio, o dirbti.
Pripratimas prie mėsos atsiranda ir dėl to, kad norisi valgant jausti jos kvapą. Kai kuriems čirškinamos mėsos ir svogūnų kvapą patinka jausti ir savo bute. Jei tos smarvės nėra – kažkas ne taip.
Lygiai taip pat žmonėms smagu dantimis plėšyti mėsą ir paskui krapštyti iš tarpdančių jos plaušus – tai galimybė pasireikšti jų žvėriškai prigimčiai. Jogai dažnai aiškina, kad esame žolėdžiai, nes turim ilgą žarnyną ir neturime iltinių dantų. Nežinau, ar tikiu šia teorija, nes kai kurie žmonės plėšresni už vilkus.
Senovės žmonės skersdavo avinus prie aukuro ir tikėdavo, kad tokį maistą valgo net dievai. Žudyti buvo normalu – ne tik gyvulius, bet ir žmones. Kare ar per dvikovas žudyti buvo net garbinga. Tačiau nė vienoje visuomenėje negerbdavo tų, kurie nori prisikirsti svetima sąskaita. Nudobei žvėrį – tada jį ir valgyk. Tačiau jei bijai medžioti, nemėgink prislinkti, kai dorojamas grobis.
Šių laikų žmonės yra būtent tokie bailiai. Jie ant stalo nori mėsos, tačiau yra įsitikinę, kad ją nudobti turi samdomi skerdikai. Dauguma raumeningų drąsuolių apalptų vos išvydę skerdykloje telkšančias kraujo balas. Kuris iš vyrų išdrįstų galvą nukirsti jaučiui, avinui, paršui? Daugumai ranka drebėtų net kirsdinant vištą.
Geriausią patarimą, ką valgyti ir ko nevalgyti, duoda Amerikos žurnalistas ir maisto istorikas Michaelis Pollanas. Jis ragina valgyti tik tai, ką galėtum nužudyti savo rankomis.
Paeksperimentuokite. Artėja Kūčios. Nusipirkite gyvą karpį ir nupjaukite jam galvą. Jei ranka nesudrebės, Kalėdoms galėsite paskersti ir paršiuką.
