Dabar šis ūkis vadinasi „Aukštikalnių sodai“. Kaip laikosi prieš 70 metų įveistas sodas šiandien? Ką ir kaip aukštikalniečiai augina daugiau kaip 200 hektarų plote? Apie tai kalbamės su bendrovės „Aukštikalnių sodų“ direktoriumi A. Paškevičiumi.
– Jūsų sodas įveistas pokario metais. Kaip jis keitėsi? Kokius vaisius dabar nokina?
– Per tuos dešimtmečius mūsų sodas labai pasikeitė. Jis kelis kartus buvo persodintas, keitėsi vaismedžių veislės. Uogų, kurių pradžioje nemažai auginom, atsisakėme, nes jos nebuvo pelningos. Dabar didžiąją sodo dalį užima obelys ir tik apie 10 hektarų plote auginame juodavaises aronijas.
Sode esame išsaugoję kai kurias senąsias veisles, tokias kaip „Bogatyr“, „Kulono renetas“. Šie obuoliai yra rūgštoki ir labai tinka perdirbimui – sulčių gamybai. Daugiausia jų eksportuojame į Lenkiją ir Vokietiją, kur jie labai paklausūs. Kitas veisles auginame tokias, kurias labiausiai mėgsta mūsų gyventojai. Tai „Noris“, „Auksis“, „Lobo“, „Ligol“, „Alva“ „Šampion“ ir kitos. Skoniai labai įvairūs ir kiekvienas gali išsirinkti jam patinkantį.
– Jūsų sode vidutiniškai per metus užauginate 3-4,5 tūkst. tonų obuolių, tai nemaži kiekiai, kur ir kaip juos realizuojate? Kas yra pagrindiniai jūsų konkurentai?
– Mes, kaip ir kiti Lietuvos versliniai sodai, susibūrę į Lietuvos verslinių sodų asociaciją, savo užaugintą produkciją parduodame prekybos tinkluose, turguose. Gyventojai vertina ir perka lietuviškus obuolius, tačiau mes galime patenkinti tik 25-35 procentus rinkos poreikio. Daug obuolių įvežama iš Lenkijos, Olandijos, Vokietijos ir nors jie išvaizdūs, vidine kokybe tikrai nusileidžia lietuviškiems. Gaila, kad daugelis to nežino. Aš kalbu ne tik apie skonines obuolių savybes, bet ir apie vidinę, nematomą vaisių kokybę.
Lietuvos versliniuose soduose išauginame labai įvairių skonių obuolius, o įvežtinių skoniai labai panašūs, jie beveik visi saldūs. Be to, mūsiškiai daug mažiau purškiami. Piečiau mūsų esančiose šalyse, kur karšta ir drėgna, sodus daugiau puola ligos ir kenkėjai ir be dažnų purškimų jų sodininkai negali išsiversti.
– Lietuvos versliniuose soduose išauginti vaisiai ir uogos pasižymi išskirtine kokybe, yra sertifikuoti ir žymimi Nacionalinės kokybės produktų ženklu „Kokybė“. Kokiu būdu ta išskirtinė kokybė yra užtikrinama?
– Mūsų ūkyje, kaip ir didžiojoje dalyje sodininkystės ūkių, priklausančių Lietuvos verslinių sodų asociacijai „Vaisiai ir uogos“, obuoliai auginami pagal Nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą pagamintų produktų pripažinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 3D-524 „Dėl Nacionalinės žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemos“.
Tokią produkciją prekybos vietose galima atpažinti iš Nacionalinės kokybės produktų ženklo „Kokybė“. Tai reiškia, kad mums, auginant produkciją laikantis šių reikalavimų, keliami kur didesni reikalavimai, nei sodininkams, kurie nusprendžia vaisius ir uogas auginti įprastu būdu Lietuvoje: mums yra ribojamas purškimų skaičius, naudojamų cheminių preparatų sąrašas, draudžiama purkšti likus 1 mėnesiui iki obuolių skynimo. Be to, ir mūsų sodams yra keliami tam tikri reikalavimai.
Ūkis nuo gamyklų, sąvartynų sanitarinių apsaugos zonų turi būti nutolęs bent 1 kilometrą, nuo magistralinių kelių – bent 50 metrų, nuo krašto kelių – bent 10 kilometrų. Tręšimui negali būti naudojamas nutekamųjų vandenų dumblas, draudžiama vaisių apsaugai naudoti tam tikrus pesticidus, yra ir kitų reikalavimų, kurie auginamą produkciją apsaugo nuo taršos. Visų reikalavimų laikymasis yra griežtai kontroliuojamas. Tai itin aukšti reikalavimai, jų nereikia laikytis Lietuvos sodininkams, kurie nesiekia, kad jų produkcija būtų paženklinta Nacionalinės kokybės produktų ženklu.
– Sodus turintys gyventojai tikina, kad obuolius užaugina jų nepurškę, o versliniuose soduose be purškimų neišsiverčiama. Turguje įsigyti obuoliai iš gyventojų sodų daugeliui gali pasirodyti kokybiškesni?
– Manau, kad būtų labai sunku Lietuvoje auginti nors kiek didesnį nei kelių obelų sodą, kuriame visai nebūtų purškiama. Net ir kelias obelis auginantys sodininkai dažnai eina į kokią nors parduotuvę ir perka cheminių preparatų nuo amarų ar kitų kenkėjų, tačiau jų niekas nekontroliuoja.
Versliniuose soduose cheminių medžiagų naudojimas yra griežtai kontroliuojamas ir jų naudojami minimalūs kiekiai, ypač atidžiai tai daro sodininkai, kurie siekia, kad jų produkcija būtų paženklinta ženklu „Kokybė“, nes jei nesilaikysi reikalavimų – prarasi sertifikatą.
Sodininkai mėgėjai dažnai elgiasi neatsakingai: nusipirkę buteliuką cheminio preparato paskaito, kad litrui vandens jo reikia 1 gramo – 2-3 lašų, tai nepatiki, kad jo tiek mažai pakaks, todėl šliūkšteli iš akies negailėdami kur kas daugiau, taip gali ir dešimt kartų viršyti leistiną normą.
– Jūsų bendrovėje dirba 22 nuolatiniai darbuotojai ir apie pusantro šimto pagalbininkų samdotės sezoniniams darbams. Bet žiema – jūsų poilsio metas ?
– Sode darbo yra 12 mėnesių per metus. Tai ir derliaus skynimas, ir rūšiavimas, ir pardavimai, o kur dar medžių genėjimai, tręšimai, medžių atsodinimai – darbų daugybė. Aš sakau, kad žemės ūkyje sodininkystė yra antras pagal sunkumą verslas po gyvulininkystės. Ten dirbi kiekvieną dieną ir mėšlinas, o mes – irgi kiekvieną dieną, tik gal kiek švaresni (juokiasi – red. past.).
Sodininkystės verslas nelengvas ir pastaraisiais metais retas kuris ryžtasi jį pradėti. Mat reikia didelių pradinių investicijų. Norint įveisti 1 hektarą sodo reikia investuoti mažiausiai 40 tūkstančių eurų. Jei viskas gerai, jie pradės atsipirkti maždaug po 5 metų, kai obelys pradės duoti normalų derlių.
O būna, kad užklumpa šaltos žiemos, pavasarinės šalnos, kitos negandos ir didelę sodo dalį tenka išnaikinti. Tačiau nors naujų verslinių sodų Lietuvoje veisiama mažai, senieji versliniai sodai nuolat atsinaujina, plečiasi ir stengiasi šalies pirkėjams pasiūlyti kuo daugiau aukštos kokybės produkcijos.
