Kaip teigia Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ direktorius, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas D. Kviklys, šiųmetis obuolių derlius skaičiuojamas maždaug trečdaliu mažesnis nei pernai, tačiau siekia vidutinį daugiametį Lietuvos obuolių derliaus vidurkį. Taigi, lietuviškų obuolių turėtų pakakti.
Kodėl lietuviški obuoliai taip vertinami ir greitai išperkami?
Žmones pirkti lietuviškus obuolius skatina kelios priežastys: nuo seno pažįstamos veislės, įprastas ir priimtinas, kiek rūgštesnis nei importinių obuolių skonis, taip pat tas faktas, kad lietuviški vaisiai išties kokybiški. Be to pirkėjai pamažu vis labiau supranta, kad kuo šiauriau auga obelys, tuo joms prižiūrėti reikia mažiau cheminių medžiagų, mat ne taip puola ligos ir kenkėjai. Tarkime jei pietų šalyse, kovojant su kenkėju vaisėdžiu chemines priemones tenka panaudoti kokius keturis kartus, Lietuvoje pakanka vos vieno. Taip pat moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad Lietuvoje užauginti obuoliai savyje sukaupia žymiai daugiau naudingų medžiagų nei užauginti, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje ar Pietų Europos šalyse. Pavyzdžiui, Lietuvoje išauginti tos pačios veislės obuoliai sukaupia net 20-30 proc. daugiau fenolinių junginių, nei išauginti piečiau esančiose šalyse. Tai susiję su gamtinėmis sąlygomis.
Ar stiprus patriotinis motyvas?
„Žinoma, veikia ir jis, – teigia D. Kviklys. – Lietuviai mielai perka lietuvišką produkciją bei gaminius. Tai labai džiugina. Verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ nariai labai vertina pirkėjų pasirinkimą ir stengiasi jų nenuvilti. Didžioji dalis į prekybos vietas tiekiamų obuolių yra išauginti pagal Nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės sistemą pagamintų produktų pripažinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 3D-524 „Dėl Nacionalinės žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemos“ ir pasižymi išskirtine kokybe. Kaip ją atpažinti? Ant pakuotės reikėtų ieškoti Nacionalinės kokybės produktų ženklo „Kokybė“.
Į klausimą ar visi lietuviški tos pačios veislės obuoliai vienodi, pašnekovas atsako neigiamai. „Ne visi. Išorinių pokyčių vartotojai dažniausiai nepastebi, tačiau minėtu „Kokybės“ ženklu pažymėti obuoliai auginami šiek tiek kitaip. Naudojamos aplinkai draugiškesnės priemones, be to, šių naudojama gerokai mažiau, o kai kurios medžiagos, pavyzdžiui, herbicidai, yra neleidžiamos naudoti antroje vasaros pusėje, – aiškina pašnekovas. – „Kokybės“ ženklą turintys obuoliai apsaugos priemonėmis su ta pačia veikliąja medžiaga gali būti purškiami tik 2 kartus per sezoną, tuo tarpu obuolius auginant įprastai, kai kuriuos chemikalus leidžiama naudoti net ir 4 kartus. Taip pat yra reikalaujama, kad laikotarpis nuo paskutinio purškimo iki vaisių skynimo būtų 1,5 karto ilgesnis, negu oficialiai leidžiamas. Tai turi didžiulės įtakos vaisių kokybei – juose beveik neaptinkama jokių cheminių preparatų likučių. Be to, mažiau teršiama gamta“.
Ar daug obuolių eksportuojama? Kokios veislės labiau mėgstamos čia, o kokios iškeliauja į užsienį?
Kalbant apie desertinius obuolius, gaila, kad mes jų užauginame nepakankamai netgi savo rinkai. Prekybos vietose lietuviška produkcija sudaro maždaug 40 procentų visų obuolių. Nežiūrint to, mes vis tiek truputį ir eksportuojame. Daugiausiai į Latviją ir Estiją, šiek tiek į Angliją. Į Rygą išvažiuoja daugiausia rūgštūs obuoliai: „Antaniniai“, „Bogatyr“ veislės.
Tuo tarpu perdirbti skirtų obuolių eksportas gerokai didesnis. Šalyje yra nemažai senų sodų, kurių vaisiai dėl savo skoninių savybių ar prastesnės išvaizdos netinkami parduoti kaip desertiniai. Būtent jie ir iškeliauja į užsienio šalis bei tampa koncentruotų sulčių dalimi. Lietuviški obuoliai užsienyje ypač vertinami dėl didesnio rūgščių kiekio. Pagrindiniai mūsų obuolių supirkėjai vėlgi tie patys mūsų kaimynai lenkai. Dalis produkcijos nukeliauja į Vokietiją.
