7 ir 8 dienos. Jokios želatinos, jokio medaus, o beskonį veganišką sūrį pripažino ir šuniukai
Tiek vasarą, tiek žiemą geriu natūralią citrinų arbatą su medumi, neretai pagardintą šviežiu imbieru.
Tačiau jau savaitė, kaip geriu ją be medaus. Pirmomis dienomis vis iš įpročio įmerkdavau šaukštą į medų, būdavo, kad jis beveik pasiekdavo arbatos puodelį. Bet dabar jau ranka atprato nuo šio veiksmo. Veganai nevartoja medaus. Nors tai irgi ginčytinas klausimas. Vieni teigia, kad tai veganiškas maistas, dėl kurio gamybos bitės nenukenčia. Kiti įsitikinę, jos medų neša sau, tad šio saldėsio skanavimas vertinamas kaip gyvūnų išnaudojimas.
Ne tik veganai, bet ir vegetarai, musulmonai nevalgo nei panakotų, nei guminukų, nei zefyrų ar kitų gaminių, kurių sudėtyje yra želatinos. Ji yra išgaunama iš gyvūnų kaulų. Želatina gali būti naudojama ir alaus bei vyno gamyboje.
Kartais net neįtari, kad kokiame nors gaminyje gali būti želatinos. O paskaičius smulkiomis raidėmis surašytą sudėtį – jos rasi nemažai kur. Pradėjusi veganišką eksperimentą itin atidžiai perskaitau visą informaciją. Pradedu analizuoti, domėtis ne visada girdėtais pavadinimais. Anksčiau tiesiog tiek smulkmeniškai nesigilindavau.
Štai vakarienei gaminausi savo mėgstamas gražgarsčių, špinatų, avokadų, agurkų, pomidorų salotas. Prieš tai paskanindavau krevetėmis, dabar vėl nusipirkau tofu sūrio. Jei tiksliau – sojų pupelių užkandžio. Sudarytas iš sojų pupelių, vandens ir koagulianto: magnio chlorido. Tai natūrali druska, jūros ir uolienų druskos dalis. Funkcija - rūgštingumą reguliuojanti medžiaga. E511 gali naudoti visos religinės grupės, vegetarai, veganai. Ieškau, koks gali būti šalutinis poveikis. Pasirodo, gali veikti kaip vidurius laisvinanti medžiaga. O gal tai kaip tik geriau? Vieniems tai gali nuskambėti juokingai, kitiems – rimtai.
Pagalvojau, pabandysiu šio sūrio duoti savo šuniukams – Afrikos basendžiams. Jie kartais būna mano geriausi degustatoriai. Bet ko niekada nevalgys. Prikišau prie nosies – tiek vienas, tiek kitas pasivaipė, bet pradėjo ragauti, suskanavo ir dar prašė.
Anot ekspertų, vienoje sojų varškės porcijoje yra net 9 gramai baltymų, kalcio ir šiek tiek daugiau geležies nei įprastame mėsos kepsnyje. Be to, jokio cholesterolio ir tik šiek tiek riebalų. Jis tinka ketinantiems atsikratyti antsvorio.
Tačiau mitybos specialistai taip pat įspėja, kad didelė dalis sojų yra genetiškai modifikuojamos. Ar tai kenksminga žmogui, tiksliai nėra aišku. Bet norintys gali įsigyti ir organiškų sojų produktų, kurie nėra modifikuoti.
Kaip manote, veganai gali atsigaivinti gurkšniu kokakolos? Ne, todėl joje ir kai kuriose sultyse naudojami dažikliai, gaunami iš vabzdžių kiautų.
Kažkaip net neskanu pasidarė.
Geriau išsivirsiu naminių raugintų kopūstų sriubą. Žinoma, veganišką.
Tik kažkaip ji labai greitai susivirškino. Tad pasidariau daržovių salotas su lęšiais.
Hmm... praėjo pusantros valandos, ir vėl noriu kramsnoti. Vėl lęšiai, tik ne salotos su lęšiais, o lęšiai su daržovėmis. Tiesiog negaliu nustoti pati iš savęs juoktis.
9, 10 dienos. Šie metai veganai ant bangos. Ir taip, auginau kaime kanapes
Visi klausia – tai kiek aš kankinsiuosi maitindamasi veganiškai. Šiaip aš nesikankinu. O mano bandomasis periodas – 1 mėnuo.
Komentaruose kažkas minėjo, kad rizikuoju sveikata, taip staiga pereidama nuo visavalgės iki veganiškos mitybos. Nesijaudinkite – aš išmanau, kaip visavertiškai maitintis. Mano darbas susijęs su maistu. Taip pat dažnai klausia – turbūt sunku sugalvoti, ką pasigaminti veganiško, juk tiek daug kur sudėtyje yra gyvūninės kilmės produktų, tokių, kaip kiaušiniai, pienas, sviestas ir t.t. Patikėkite – tikrai nesunku sugalvoti ir kažką pasigaminti. Gal todėl, kad kalbant apie maistą mano fantazija – beribė. Skirtumas tas, kad pradėjau jausti alkį, ko paprastai nebūdavo. Tad valgau dažniau, nei prieš tai.
Skirtumas ir tas, kad visgi skoniai kitokie. Jau rašiau apie veganiškus jogurtus, sūrelius, pieną. Tarp kitko, pagaliau radau sojų pieną, iš kurio labai gerai suplakama puta mano mėgstamai kasrytinei latei. Bet skonis visgi ne tas, silpnesnis. Kad ir, pavyzdžiui, valgau kukurūzų dribsnius su sojų pienu. Vaizdas toks pats, kaip ir su paprastu pienu. O skonis toks, tarsi valgyčiau juos su vandeniu. Išbandžiau sojų, ryžių, migdolų, avižų pieną, tiksliau gėrimus. Galiu pasakyti, kad skaniausias yra avižų.
Beje Didžiosios Britanijos savaitraštis „The Economist“ kasmetiniame „The World in 2019“ žurnalo numeryje, skelbiama, kad šie metai tituluojami veganų metais. „Ant bangos“ bus ir mano minėtas avižų pienas. Šis pienas yra tirštesnės, labiau kreminės tekstūros ir natūraliai saldus, todėl nesunkiai užkariavo visų baristų, ruošiančių veganiškas kavas, širdis. Jis yra vienas tų nedaugelio augalinių pienų, kuris puikiai tinka latės ir kapučino pieno putoms išgauti.
Taip pat prognozuoja populiarumą veganiškai „mėsai“: mėsainio paplotėliai, augalinės dešrelės, augalinės vištienos juostelės, augalinis faršas ir netgi augaliniai didkepsniai. Na, man asmeniškai pirktiniai nepatinka. Aš pati pasidarau veganiškus kepsnelius, šnicelius. O visokios veganiškos dešrelės, man kažkoks „išsidirbinėjimas“.
Kaip teigiama, „ant bangos“ bus ir veganiškas greitas maistas. Vis daugiau didžiausių pasaulio greito maisto restoranų tinklų, tokių kaip „McDonald‘s“, „Denny’s“, „Subway“, „Taco Bell“, „Wendy’s“ į savo menių įtraukia veganiškų patiekalų. Net greitojo maisto gigantas „McDonald‘s“ kai kuriose šalyse jau pasiūlė veganišką mėsainį – „McVegan“. Tikėtina, kad ir Lietuvos greito maisto restoranuose, kavinėse bei maisto vagonėliuose asortimente atsiras vietos augaliniams patiekalams.
2019 metais grybai kulinariniame pasaulyje vaidins svarbesnį vaidmenį. O taip, aš jų taip pat daugiau pradėjau vartoti. Ir perku, ir valgau pačios sugrybautus ir sudžiovintus baravykus, marinuotus raudonikius ar užšaldytas voveraites. Teigiama, kad dėl natūralaus pikantiško skonio tai yra puikus pasirinkimas tiems žmonėms, kurie nesenai perėjo į veganizmą ir ieško, kuo gi pakeisti savo anksčiau mėgstamus patiekalus.
2019 metų augalas – kanapės. Lietuvoje jau senokai žinomas ir 2018 metais pasaulyje iš naujo atrastas (arba legalizuotas kitais tikslais) augalas bus naudojamas visur.
Aš ir vaikystėje kaime auginau kanapes. Draudžiama, nedraudžiama – na, bet kaime mes jas auginome ne iš blogų kėslų. Esu žemaitė, o tradicinis mūsų pagardas yra spirgynė – maltos kanapės, pipiriukai, česnakiukas, druska. Išsiverdame neluptas bulves ir pamirkom jas į spirgynę.
O ką valgiau devintą ir dešimtą veganiškomis dienomis – kaip visada latę, daug įvairių salotų, karamelizuotų burokėlių ir su grikiais ar bulvėmis, barščių sriubą, be galo skanią darbe pagamintą kreminę veganišką morkų sriubą, keptus pievagrybius, lęšius, grikius, avinžirnius, daug vaisių, įvairių daržovių, riešutų, grūdėtos duonos sumuštinius su humusu, avokadais, sojų, avižų gėrimus, veganiškus jogurtus. Kaip matote, nemažas sąrašas, tad nesakykite, kad valgau nevisavertiškai.
11, 12, 13 dienos. Kaip šnervėmis „valgiau“ cepelinų skonį
Pagriebiau kolegos lėkštę, kurioje pūpsojo cepelinai su spirgučiais ir grietine, taip arti prikišau nosį, kad ji vos neįsirėmė į šį gėrį, ir be galo stipriai įtraukiau į save aromatą.
Nesu didelė šio patiekalo mėgėja, bet tą akimirką kvapas privertė virš mano galvos skraidyti paukštelius. Tarsi sustok akimirka žavinga. Teko pasigaminti tiesiog bulvių kukulaičius, išviriau vandenyje, šalia – salotos ir pesto padažas.
Štai taip tęsiasi mano žavingos veganiškos dienos.
Bet tas įprotis užsisakyti latės vis nedingsta. Vėl leptelėjau padavėjai padaryti mano dievinamo gėralo. Tik kai draugas bakstelėjo į šoną, atsitokėjau. Teko atsisakyti. Na, bent namuose rytais jau išplaku normalią latę su standžia puta iš sojų gėrimo.
Draugai jau pradėjo pirkti veganiškus produktus. Siunčia nuotraukas: va, nupirkau tau veganiško sūrio, veganiškų desertų, veganiškų ledų. Ačiū, kad taip rūpinatės. Bet kodėl patys neragaujate, kai vaišinu pačių pirkiniais. Sakau – bent paragauk augalinio čederio sūrio. Atsiviepia ir numykia: fui, nenoriu šlykštalo.
Kartais manau, kad daug žmonių yra tiesiog nusiteikę prieš tokį maistą, o pačius veganus laiko „pačiuožusiais“. Beje, mane irgi tokia laiko. Na, aš tik laikinai, tik mėnesį pabandysiu. Jei grįšiu prie visavalgystės – gal susigrąžinsiu reputaciją? Juokauju, aišku, nenorėčiau įžeisti nei veganų, nei visavalgių, vegetarų, žaliavalgių, natūravalgių, varliavalgių ar dar ten visokiausių valgytojų.
Grįžtant prie čederio, tai jo nevalgė ir mano šuniukai, apie kuriuos kaip gero maisto degustatorius jau pasakojau. Tofu tada surijo, o nuo šito draugo pavadinto „šlykštalo“ nusuko savo snukius.
Turiu ir klasikinio fermentinio skonio augalinį sūrį. Šis man labiau patiko, vaizdas ir kvapas kaip tikro sūrio. Bet skonis visgi ne. Tik primena kažkiek.
Mane labiausiai kikenti priverčia veganiškų gaminių pavadinimai. Kad ir tie sūriai, skaitau: „čederio riekelės“, „klasikinio skonio riekelės“. „Vaniliniai valgomieji ryžių ledai su šokolado skonio įdaru, kukurūzų vafliniame ragelyje, glaistyti šokoladinio skonio glaistu“. Net pavargstu nuo tokio ilgo pavadinimo. Valgomieji? O yra ir nevalgomų? Ir taip, ne šokolado įdaru, o šokoladinio skonio, kaip ir glaisto. Bet tas šokoladinis skonis visai skanus. Jogurto alternatyva man dabar vadinasi tiesiog desertas. Pirkau ir braškinio, ir avietinio skonio desertus. Va ir draugas skambina, sako, nupirkau tau veganiškų desertų. Sakau, kokių dar desertų? Paskui prisiminiau, jog tai dabartiniai mano jogurtai.
Beje, dabar aš visiškai nebevalgau saldumynų, išskyrus veganiškus sūrelius ir minėtą desertą.
Laukite tęsinio.
