Susidomėjimas įvairiausioms žolelėmis moters gyvenime neatsirado netikėtai – žolininkystės tradicijos ją supo nuo vaikystės.
„Tai lyg prigimtinė teisė, viską suformavo aplinka, kurioje aš augau. Abi prosenelės buvo žolininkės, tuo aktyviai domėjosi ir mano seneliai, todėl būdama maža nuolat aplink save matydavau įvairiausias džiovintas žoleles, jų rinkimo procesą“, – pasakojo I.Jonaitienė.
Nešė viską, ką tik rado
Vienas pirmųjų moters prisiminimų – gyvenimas Sibire.
Ten atsidūręs I.Jonaitienės senelis iš gamtos parsinešdavo įvairių žolelių, tokių kaip varnalėšos, takažolės, gysločiai. Anot moters, Sibire medicina buvo viskas, ką įmanoma surinkti lauke.
„Susirgus gelbėjo tik žolelės, kito supratimo nebuvo. O šiandien vaikai jau žino, kas yra tabletės“, – aiškino I.Jonaitienė.
Kai grįžo į Lietuvą, ji labai nenorėdavo eiti į mokyklą, o vietoj to mieliau nuo kelio nurinkdavo visas takažoles.
Susiradusi tėvo automobilyje dideles pirštines skindavo dilgėles, o kaštonus rinkdavo dėl sveiko kevalo, kol jos bendraamžiams didžiausia pramoga dar buvo daryti iš kaštonų ežiukus.
„Kiti rinkdavo augalus ir merkdavo į vazas, o aš nešdavausi juos ant stogo ir džiovindavau“, – sakė I.Jonaitienė.
Teko prisiminti įgūdžius
Žolininkė nei vaikystėje, nei vėliau jau studijuodama nesvarstė paversti savo pomėgio pragyvenimo šaltiniu.
Ji pasuko visai kitu keliu – apgynė du diplomus porceliano technologijų srityje, sukūrė šeimą, o dar po kurio laiko studijavo kinų liaudies medicinos filosofiją.
„Pagimdžiusi susidūriau su visiems pažįstama situacija, kai vaikai suserga. Ieškojau būdų, kaip juos auginti kuo sveikiau.
Tada vėl prisiminiau visus augalus. Grįžimą prie žolelių paskatino ir kinų medicinos studijos, įvairūs kursai, kelionės, domėjimasis sveika gyvensena“, – prisiminė tuo metu Rusnėje gyvenusi I.Jonaitienė.
„Namuose turėdavau maišus, pilnus dėžučių su skirtingomis žolelėmis. Žmonės ateidavo, pasakydavo savo negalavimus, o aš iš, pavyzdžiui, devynių komponentų sumaišydavau jiems specialią arbatą.
Galiausiai net nebespėjau suktis, teko tartis, kada kas ateina, kad galėčiau pasiruošti iš anksto“, – prisiminė moteris.
Taip ir atsirado verslas.
Arbatas iki šiol kuria pati
Dabar sutuoktiniai yra įsikūrę vienoje pagrindinių Vilniaus gatvių.
Jie dar kurį laiką dirbo dviese, tačiau dabar turi per 20 darbuotojų. Tiesa, arbatas ir toliau savo rankomis gamina pati I.Jonaitienė, jai kartais padeda ir kiti šeimos nariai.
„Viską darome patys. Nėra taip, kad nuskrendame į Kiniją, prisiperkame kokių burbulų ir juos pardavinėjame. Žinoma, taip būtų pigiau, nes mažesnės išlaidos. Nors turime šešias stacionarias parduotuves, prekiaujame gatvėje ir turgeliuose.
Tai yra pirmas kontaktas su žmogumi, jie nori, kad su jais kas nors pasikalbėtų ir išklausytų“, – pasakojo žolininkė.
Jonaičiai pastebėjo, kad arbatos pasirinkimas priklauso ir nuo paties asmens savybių bei gyvenimo būdo, ir net nuo gyvenamosios vietos.
„Pavyzdžiui, kai važiuojame į Prancūziją, pusės tam tikrų prekių nesivežame – mat jiems tam tikri prieskoniai ir mišiniai per aštrūs. Vilniečiai dažniausiai perka antistresinę arbatą, nes gyvenimo tempas didelis.
Kaunietės moterys išprotėjusios dėl arbatos, pavadintos „Moters grožis“. Joms labai svarbu, kaip jos atrodo.
Kaimeliuose daugiausia perkama arbata, naudinga žmonėms, turintiems aukštą kraujospūdį, taip pat reguliuojanti cholesterolio kiekį, nes valgoma daug lašinių, riebaus maisto“, – sakė I.Jonaitienė.
