„Netoli mano namai, už Kairėnų, todėl dažnai atvažiuoju Dvarčionių šaltinio vandens. Naudojame jį tik maistui ruošti, nes centralizuotai tiekiamas vanduo pas mus prastokas.
Ir arbata, ir kava daug skanesnė, kai ją užplikome šaltinio vandeniu.
Sako, kad apskritai šis vanduo sveikesnis nei bėgantis iš čiaupo.
Bet nežinau, ar tai tiesa“, – „Sostinei“ sakė prie Dvarčionių šaltinio pakalbinta Ona N.
Prisipila dešimtis litrų
Anatolijaus rankose – tik du penkių litrų talpos plastiko buteliai.
Dažniausiai žmonės iš automobilių šaltinio vandeniui išsitraukia ne vieną 10 ar 20 litrų talpyklą.
„Man daug nereikia. Išsiverdu kavos – daug gardesnė“, – tikino Naujojoje Vilnioje gyvenantis vyras.
O štai Marekas, gyvenantis „per sprindį“ nuo Vilniaus ribos, už Kairėnų esančiuose Galgiuose, prie Dvarčionių šaltinio stabteli itin dažnai. Ir prisileidžia daug vandens.
Vienu sykiu – apie 20 penkių litrų plastiko butelių.
„Auginu du mažus – pusantrų ir trejų metų – vaikus.
Vandens mums reikia daug. Namie turime savo šulinį, bet vanduo jame prastokas, daug geležies. Ir kvapas nekoks, ir neskanus“, – sakė Marekas.
Gręžiniuose – ir teršalai
Neretai į eilutę prie šaltinio rikiuojasi ir aplink Saulėtekį pabirusiose sodininkų bendrijose gyvenantys žmonės. Nors jie dažniausiai naudoja artezinių gręžinių vandenį, Vilniuje jis yra prastos kokybės.
Nežinia, pro kokias fermas ar sąvartynus prateka tuos gręžinius maitinančios požeminio vandens gyslos, bet atlikti artezinių gręžinių vandens tyrimai liudija, kad jis tinkamas skalbti ir praustis, bet ne gerti.
Mat nitratų kiekis neretai normą viršiją dvigubai. Pasiekia ir 100 mg/l.
Miestas „prispjaudo“ vandenį Geologai, tirdami Vilniaus šaltinių vandenį, matuoja ne tik jo mineralinę sudėtį, bet ir daugybę kitų parametrų. Vienas jų – pH: vandens rūgštingumas ar šarmingumas.
Žmonės, vertindami šaltinių vandens cheminės sudėties duomenis, prisigalvoja visokių dalykų. Jie tiki, kad yra „gyvas“ ir „negyvas“ vanduo, vertina jo įtaką sveikatai, tačiau mokslininkams daug svarbiau – iš požemių atitekanti informacija.
Pasak Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjo Kęstučio Kadūno, vanduo, kurio pH yra 7, yra neutralus. Jei šis skaičius mažesnis nei 7, vandens rūgštingumas – didesnis. Jei skaičius didesnis už 7, vanduo – šarminis.
„Daugumos šaltinių vanduo yra šarminis, ir ne tik Vilniuje, bet ir kitose vietovėse. Tai – cheminis rodiklis, tik tiek. Vilniuje ir aplink jį esančių šaltinių vanduo yra šarminis ir atitinka nustatytą pH normą. Vadinasi, bent sveikatai, bent jau pagal šį rodiklį, jis neturi jokios neigiamos įtakos“, – paaiškino K.Kadūnas.
Tiriant vandenį, yra stebima ir tai, ar jame yra azoto bei nitritų, jei yra – kokia jų koncentracija. Anot K.Kadūno, nitritai liudija tai, kad vanduo – ką tik užterštas. Nes ilgainiui jie virsta į nitratus.
Matuojamas yra ir vandens oksidacinis – redukcinis potencialas, pavyzdžiui, Dvarčionių šaltinyje jis yra +182 mV, kituose šis skaičius šiek tiek mažesnis, bet kone visuose – teigiamas.
Pasak hidrogeologo, teigiamos reikšmės siunčia žinią apie tai, kad vandenyje nėra geležies, bet daug – deguonies. Ir atvirkščiai, jei minėto potencialo reikšmės yra minusinės, tai – signalas, kad vanduo ištryško iš gelmės, ir į jį dar nepateko deguonies. Paprastai tokiame vandenyje yra ir daugiau geležies.
Tai liudija ir Spalvotieji Antakalnio šaltiniai. Jie trykšta iš Neries šlaito, bet vieni – aukščiau, kiti – žemiau, arčiau upės. Žemutinių šaltinių vanduo yra rudas, – geležingas. O tyrimai liudija, kad jo potencialas siekia -124 mV.
Tuo tarpu šlaito aukštybėse trykštantys šaltiniai yra skaidrūs, – juose geležies nėra nė krislo, nė kvapo. „Bet netoli Spalvotųjų šaltinių, ties Antakalnio transporto žiedu yra degalinė. Nors ir rekonstruota, ji liko nuo sovietmečio. Ties ja į žemę buvo įsiskverbę ypač daug benzino. Nors gruntas ir buvo valomas, bet taršos grėsmė šaltinių vandeniui nedingo“, – sakė K.Kadūnas.
Apskritai miesto šaltiniuose yra gerokai didesnė nei kituose druskų koncentracija. Tai – miesto daromas poveikis. Todėl, tiriant vandenį, jame būtina matuoti ir nitratų kiekį. Kuo toliau miesto trykšta šaltiniai, tuo mažiau juose nitratų.
Pasak K.Kadūno, Vilniaus miesto savivaldybė atlieka aplinkos monitoringą, – stebi ir sostinėje trykštančių šaltinių vandens kokybę. Ne tik cheminę jų sudėtį, bet ir mikrobinę taršą. Kaip taisyklė, miesto šaltiniuose yra ir bakterijų. Požemių kelrodis
Kam apskritai hidrogeologams parūpo tirti šaltinių vandens kokybę?
„Šaltiniai – tai reiškinys. Juk požeminis vanduo išsiveržia iš žemės gelmių. Nesvarbu, naudoja žmonės ar ne jų vandenį, bet mums jie suteikia daugybę informacijos, tarp jos – ir apie cheminę sudėtį“, – sakė K.Kadūnas.
Jam vadovaujant, hidrogeologai rengia šaltinių katalogą, kurį tikimasi pabaigti 2015-aisiais.
„Mūsų idėja – kai kuriuos šaltinius įtraukti į valstybinį monitoringo (stebėsenos) tinklą. Ir vėliau kaupti duomenis. Nes šaltinis renka vandenį iš gerokai didesnio požemio ploto, nei stebėjimo gręžinys. Buvome juos pamiršę. Gręždavome savo gręžinius ir turėdavome savo stebėsenos tinklą. Bet kai kitos šalys į tuos stebėsenos tinklus įtraukė ir šaltinius, suklusome. Juk tai nieko nekainuoja. Tereikia nuvažiuoti ir tyrimams prisemti mėginius vandens“, – šyptelėjo hidrogeologas.
Garsiausi Vilniaus šaltiniai
Spalvotieji Antakalnio šaltiniai trykšta miške ant Neries kranto, šalia Antakalnio transporto žiedo. Vanduo yra paveiktas miesto taršos. Jame yra šaltiniams nebūdinga aukšta chlorido ir natrio koncentracija.
Verkių Kalvarijų šaltinis trykšta Verkių regioniniame parke, netoli Kryžiaus kelio XIII stoties. Vandens kokybė: gėlas, turi daug mineralinių medžiagų, kietas. Nedidelė bakteriologinė tarša.
Sereikiškių parko šaltinis trykšta ant Vilnios kranto, netoli Liaudies kultūros centro. Vandens kokybė: gėlas, turi daug mineralinių medžiagų, kietas. Mažai nitratų. Kartais aptinkama ir bakterijų.
Dvarčionių šaltinis trykšta Plytinės gatvėje, Aukštagirio miško pakraštyje. Vandens kokybė: gėlas, turi mažai mineralinių medžiagų, santykinai kietas. Nitratų nedaug.
Kairėnų šaltinis trykšta Vilniaus universiteto Botanikos sode, Kairėnų g. 43. Vandens kokybė: gėlas, turi mažai mineralinių medžiagų, kietas. Sodo augalai tręšiami, todėl į vandenį patenka azoto junginių ir organinių medžiagų.
Skališkių olos ašarų šaltinis trykšta Neries krante, iš Skališkių olos, esančios netoli Liucionių kaimo, už Nemenčinės. Vandens kokybė: besisunkiantis iš uolos vanduo turi mažai mineralinių medžiagų, labai kietas, nes jame daug kalcio ir kitų karbonatų. Tiriant neaptikta nei nitratų, nei amonio.
Šulinių vanduo – prastas Vilniaus visuomenės sveikatos centro (VVSC) duomenimis, iš viso Lietuvoje per 2013 m. ištirtas 2767 šulinių vanduo. Trečdalio (32 proc.) tirtų šulinių vanduo neatitiko reikalavimų – jame nustatytas per didelis nitritų ir nitratų kiekis.
Daugiausiai šiomis cheminėmis medžiagomis užterštų šulinių yra Vilniaus apskrityje. Joje net 43 proc. tirtų šulinių vanduo neatitiko reikalavimų. Panašūs rodikliai ir Šiaulių (40 proc.) bei Panevėžio (37 proc.) apskrityse. VVSC duomenimis, šie skaičiai nekinta jau ne vieneri metai – pernai tyrimų rezultatai taip pat parodė, kad Vilniaus apskrityje užterštas kone kas antro šulinio vanduo. 2013 m. Lietuvoje neužregistruota nė vieno apsinuodijimo šulinio vandeniu atvejo. Apie kiekvieno ištirto šachtinio šulinio vandens kokybę buvo informuoti visi šulinių vandens vartotojai.
Šachtinių šulinių vandens tarša gali atsirasti dėl netinkamos žemės ūkio veiklos (naudojant per daug trąšų, mėšlo), nutekėjimų iš sąvartynų, fermų, kitų objektų. Vandens užterštumą nitritais ir nitratais gali lemti neteisingas šachtinio šulinio vietos parinkimas, įrengimas bei priežiūra.
