– Net 52 proc. pasaulio žuvies išteklių yra visiškai išeikvoti. O dar trečdalis – pereikvoti. Ar tai reiškia, kad pusę žuvų išteklių jau esame praradę ir jų nebebus galima sugrąžinti net veisiant nelaisvėje?
– Rūšį išnaikinti labai sunku, bet sumažinti iki tokio lygio, kad ji vos gyvuotų, galima. 50 proc. pasiekė tą ribą, kai verslinė žvejyba nebeapsimoka. O kokia žala padaryta ekosistemai? Viskas, kas buvo mitybos grandinės viršuje, labai išgaudyta, todėl visa mitybos grandinė keičiasi. Pavyzdžiui, Baltijos jūroje padidėję vasariniai dumblių žydėjimai, nes mes išgaudome žuvis, kurios maitinasi zooplanktonu, o zooplanktonas minta šiais dumbliais. Taigi pakeičiame sistemą ir paskui turime kitokių problemų.
– Vadinasi, Baltijos jūros vanduo žydi ne tik dėl taršos, bet ir dėl pasikeitusios rūšių įvairovės?
– Taip, yra įrodyta, kad tai viena iš priežasčių. Žinoma, pagrindinė priežastis – mineralinės trąšos, naudojamos žemės ūkyje.
– Kurios Baltijos jūroje esančios rūšys kelia didžiausią susirūpinimą? Dėl silkių neverta išgyventi – sakote, kad Baltijos jūros silkes galima valgyti ramiai.
– Baltijos jūros silkė yra strimėlė. Tai lygiai ta pati silkė, kuri gaudoma Norvegijoje, tik Baltijos jūroje dėl apysūrio vandens ir nepalankių sąlygų ji užauga daug mažesnė, todėl ir vadiname ne silke, o strimėle. Tačiau lašiša ir šlakys – žuvys, dėl kurių abejojama. Labai sunku kontroliuoti jų žvejybą, jos yra brangios žuvys, geidžiamas laimikis.
– O menkės?
– Su menkėmis vyksta įdomūs dalykai – jos pasidarė liesos ir ilgos. Menkės tiek laiko buvo labai intensyviai gaudomos, kad greičiausiai įvyko kryptinga atranka ir išliko tik tos, kurios sugebėdavo išlįsti pro tinklo akis. Dėl to jų pačių sveikata nėra labai gera. Nerimą kelia ir dar vienas dalykas – anksčiau buvo leidžiama gaudyti 38 cm ilgio menkes, o šiais metais jau – 35 cm. Tai irgi nelabai gerai, nes dydis buvo „pritemptas“ prie dabartinių menkių dydžio, kuris nėra natūralus. Tokios yra pirmametės ar antrametės žuvys, dažnai ir nespėjusios išneršti.
– Vadinasi, tokią padėtį lemia tarša, klimato kaita. Bet tai, kad sugaunama pernelyg daug žuvies, vis tiek išlieka dominuojančiu veiksniu?
– Pergaudymas ir tarša – dvi pagrindinės priežastys. Tarša gal net didesnė, nes Baltijoje didėja negyvi, be deguonies plotai, į kuriuos nusileidę menkių ikreliai iškart žūva. Šalia Lietuvos turėjome labai didelį duburį, kur anksčiau menkės neršdavo itin gausiai. Dabar ten niekas neneršia.
Poveikį daro ir intensyvi laivyba, nes deginamas kuras nėra toks švarus, koks naudojamas automobiliams. Gauname įvairių sieros ir azoto oksidų, kurie aplinkoje jungiasi su organinėmis medžiagomis ir patenka į žuvis. Dėl to švedai nėščioms moterims ir vaikams nerekomenduoja per dažnai valgyti Baltijos jūros žuvį. Tokią padėtį lemia metalurgijos pramonė ir laivyba, kuri netrukus greičiausiai aplenks visus sausumoje esančius taršos šaltinius.
– Kokie yra atsakingo vartojimo principai? Ar universalus pasiūlymas rinktis vietos žuvį? Ar tai visada geriausias sprendimas?
– Baltija dabar tikrai geriausiai pagal visas rekomendacijas valdomas regionas, todėl, vertinant pagal tvarios žvejybos mastą, Baltijos žuvį rinktis galima. Galima rinktis ir tai, ką sugauna žvejai mėgėjai, nes jie sugauna vienetus, nieko neišmeta.
Kitais atvejais jau reikia domėtis, iš kur žuvis atkeliavusi. Jei parašyta „menkė“, reikia pasidomėti daugiau. Taip pat yra ir su jūros lydeka. Jei parašyta „jūros lydeka“, už šio pavadinimo gali slėptis bent septynios verslinės rūšys, kurios gali būti atvežtos. Todėl, jei renkatės tokią didelę ir plėšrią žuvį, kaip menkė, geriau rinktis filė arba kuo didesnę žuvį, nes didėja ir tikimybė, kad pasirinksite žuvį iš gerai valdomo regiono.
– Kartais geriau rinktis žuvį, užaugintą žuvų ūkiuose. Vienas iš pavyzdžių turbūt yra karpis. Bet žuvų ūkiai ne visada gerai?
– Kai ūkiai žuvivaisą vykdo labai intensyviai, tikrai nėra gerai. Kai mažame plote yra daug žuvies, naudojama daug farmacijos priemonių, nes nenorima rizikuoti, kad kažkokia infekcija išguldytų visą ūkį.
Lietuvoje populiarus ekstensyvus žuvies (būtent karpio) auginimas. Dažniausiai ten net ne vien karpiai, o visa polikultūra: vienos žuvys (plačiakakčiai) filtruoja dumblius, kitos (amūrai) išėda žoles, o karpiai rausia dumblą. Tai apsivalanti sistema, o tokios sistemos tikrai rekomenduotinos.
– Atsakingo vartojimo vadove parašyta, kad pangasijos dažniausiai yra iš tokių ūkių, kur žuvivaisa intensyvi, todėl šios žuvies rekomenduojate vengti.
– Taip, bendra rekomendacija yra. Bet prieš 2–4 metus per visą Europą nuvilnijo banga, nes buvo parodyta, kaip ir kokiomis sąlygomis auginamos pangasijos ir tilapijos, kiek ten naudojama visokiausių aplinkai kenksmingų priemonių. Todėl ūkiai bando keistis ir kartu su Pasaulio gamtos fondu sukūrė standartą, kurį perima vis daugiau ūkių. Jie laikosi visų standartų ir į aplinką beveik niekas nepatenka. Vakarų Europoje jau mačiau MSC ženklu pažymėtų žuvų, tačiau į Lietuvą tikriausiai tai atkeliaus dar negreitai. Vis dėlto mes žuvį dažniausiai renkamės pagal kainą.
– Atsargiai rinktis arba vengti rekomenduojate ir lašišas, nes jos maitinamos kitomis žuvimis. Ar tai irgi prisideda prie kitų žuvų nykimo?
– Su įvairių parazitų sklaida natūralioms populiacijomis. Tačiau turiu ir gerų naujienų. Šis gidas, kurį mes išleidome, leidžiamas ne vien Lietuvoje. Didžioji dauguma europiečių tikrai juo vadovaujasi ir daro poveikį žuvų augintojams. Jei neklystu, per kelerius metus 20 didžiausių Norvegijos žuvų ūkių nori sertifikuotis ir pakeisti savo veiklą taip, kuri poveikis būtų minimalus, tad žuvį iš tokių ūkių bus galima rinktis drąsiai. Tai vienas iš sveikintinų veiksnių, kaip pirkėjas gali pakeisti augintojo požiūrį ir veiksmus.
– Pakalbėkime apie ženklinimą. Ką rodo MSC ženklas?
– Jūrų valdymo taryba (angl. MSC) užtikrina, kad priegaudos yra minimalios arba iš viso nėra, kad gaudomos žuvys yra sveikos, kad užtikrinamas jų išteklių valdymas ir kontrolė. Jei tokia žvejyba tame regione neegzistuoja, šio ženklo niekaip neįmanoma gauti. Kiek teko domėtis, gauti šį ženklą labai sudėtinga, nes yra daugybė įvertinimo lygių, netgi vykdomi žuvų išteklių genetiniai tyrimai – ar tai tikrai ta žuvis, iš kur ji atkeliavusi, iš kurios populiacijos.
– Kitaip tariant, MSC ženklu galima pasitikėti? Ant ko jo reikėtų ieškoti? Tikriausiai šaldytos žuvies skyriuje jo nepamatysime?
– Lietuvoje esu matęs iki 20 produktų. Dažniausiai tai žuvis skardinėse. Ant skardinės šono būna nedidelė mėlyna emblemėlė MSC. Tokią žuvį galime rinktis drąsiai.
– Kokias Lietuvoje dažnai parduodamas rūšis, gide pažymėtas raudonai, išskirtumėte? Kurių siūlytumėte vengti?
– Visų pirma – ungurys. Tai rūšis, kuri nyksta gana sparčiai, bet nėra bendro šalių sutarimo, kad jos žvejyba būtų visiškai uždrausta. Tad greitai jos gali visai nelikti.
– Net ir iš meškeriotojų patartumėte nepirkti ungurio?
– Taip. Greičiausiai Lietuvoje ungurių turėtume labai mažai arba visai nebeturėtume, jei nebūtų vykdomas dirbtinis įžuvinimas.
– Kokių dar rūšių reikėtų vengti?
– Būsiu gana nepopuliarus, bet tikrai reikėtų vengti tuno. Tunas – gana svarbi žvejybos pramonei ir labai vertinga žuvis, todėl tikrai niekas nesuinteresuotas mažinti jų sugavimus. Bet dėl to 4–5 didžiausios tunų rūšys tuoj bus galima skelbti kritiškai nykstančias.
Kita žuvis – Lietuvoje dažnas jūrų ešerys, paprastai parduodamas šaltai rūkytas. Visi mano, kad tai Baltijos žuvis, bet iš tikrųjų ji dažniausiai sugaunama prie Norvegijos arba Islandijos krantų. Ši žuvis gyvena gana giliai, o visos giliai gyvenančios žuvys subręsta labai lėtai, todėl dažnai pagaunamos nespėjusios išneršti. Jos ir neršia ne kiekvienais metais. Jūrinis ešerys dažniausiai raudonas, didelėmis akimis.
– Žuvų rūšis skirstote į tris tipus. Pažymėtų raudonai reikėtų visai nesirinkti. Antra kategorija, kuriai priklauso plekšnės, yra geltona. Šia spalva pažymėtas žuvis rekomenduojate rinktis atsargiai.
– Baltijos jūroje yra ne viena plekšnių rūšis. Plekšnė yra upinė ir jūrinė. Prie mūsų krantų veisiasi upinė plekšnė (kad ir kaip keistai tai skamba). Ją būtų galima rinktis drąsiai, tačiau ji dažnai papuola į tinklus kaip netikslinė žuvis. Vis dėlto ji bent ne išmetama, o sunaudojama. Bet tikrai reikėtų nesirinkti jūrinės plekšnės, pagautos pietų Baltijoje arba Šiaurės jūroje. Vis dėlto plekšnė yra dugninis gyvūnas, ją galima pagauti tik kažką velkant dugnu.
– Kurias dar geltonajai kategorijai priklausančias žuvis išskirtumėte?
– Įvairias menkių rūšis. Jei tai ne Baltijos jūros menkė ir ne aliaskinė menkė, rinktis reikia atsargiau.
– Baigti norėtųsi optimistiškesne gaida, kad dar yra žuvų, kurias galima valgyti be sąžinės graužaties. Kurios žuvys, be silkės, karpio, priklauso žaliajai kategorijai?
– Tai – visiems žinomi šprotai. Brėtlingė, arba šprotas, – nedidelė žuvis, kuri, jei mes nesuvalgytume, patektų į žuvies perdirbimo cechus, būtų sunaudota kitoms žuvims maitinti arba kaip gyvulių pašaras.
