Šakočių kepyklos savininkas jau geras dešimtmetis šio kepinio vakarienei su pienu nebevalgo.
„Aš šakočius tik degustuoju, kai bandomi nauji receptai. Dabar mėginame kepti norvegiškus šakočius – jie labai skanūs, tik iš marcipanų. Šakočių dažnai paragauju ir ceche – tikrinu, ar gera kokybė“, – pasako R.Spulis.
Jo įmonės šakočių receptų knygoje – 60 skirtingų kepinių rūšių. Tačiau įprastai kepa tik trapųjį ir tradicinį šakočius. Yra žmonių, kurie užsako šakočius keptus tik ant ugnies ir tik iš naminių produktų: naminio sviesto, naminių kiaušinių, naminės grietinės. Toks šakotis kainuoja triskart daugiau nei įprastas. Tačiau R.Spulis tikina, jog tokių šakočių ir skonis skiriasi.
Jo šakočiuose sviesto nėra – kadangi šis produktas gerokai didina savikainą, įmonė į kepinius deda specialiai jai gaminamą margariną.
Tačiau ne margarinas, o kiaušiniai yra pagrindinis ingredientas kepant šakočius. „Romnesa“ per metus sudaužo iki 3 mln. kiaušinių.
„Turime netgi kiaušinių daužytojo etatą. Toks darbuotojas per pamainą sudaužo iki 12 tūkst. kiaušinių. Prie jo darbo vietos stovi ženklas: „Vyrams praeiti draudžiama. Būkite atsargūs“, – juokėsi R.Spulis.
Užmaišius tešlą, ji pilama ant veleno. Iš pradžių jis sukamas lėčiau, vėliau, kai jau pradedami formuoti rageliai – greičiau. Anksčiau „Romnesa“ turėjo dar vieną netradicinį darbuotoją – vadinamąjį sukčių, kuris sukdavo veleną. Tačiau taupant jį pakeitė varikliukas.
Vokiečiai dar gudresni. „Jie tinginiai, bet mąstantys. Kepdami šakotį, kurį jie vadina baumkuchenu, vokiečiai ne tik veleno nesuka, bet net ir tešlos ant jo nepila – besisukdamas velenas pats pasimerkia į tešlą, ši pasisklaido vienodu sluoksniu ir nukeliauja prie šilumos šaltinio“, – apie vokiečių išradimą pasakojo šakočių kepyklos savininkas.
Tiesa, japonai, taip pat kepantys šakočius, padarė stakles vokiečių baumkuchenui kepti, kurias patys vokiečiai mielai iš japonų perka.
„Romnesoje“ viena kepėja per pamainą iškepa iki 120 kilogramų šakočio. Kepėja Agnė, kol kepė šakotis, vis nuo kaktos braukė prakaitą – išstovėti prie liepsnos nelengva. Būtent karštis atbaido ne vieną pasiryžusį įsidarbinti šakočių kepėju.
„Kai pradėjau čia dirbti, iš pradžių buvo labai sunku. Galvojau – kokio velnio čia ėjau. Bet po trijų dienų prisipratinau karštį“, – pasakojo aštuonerius metus įmonėje dirbanti ir trejus metus iš jų šakočius kepanti Agnė.
Kaitrą kepant šakočius ištveria vos vienas iš 10-12 žmonių.
