Vienai savo virtuvės sienai moteris parinko tamsiai mėlyną spalvą. Ši nepaprastai madinga spalva atkeliavo į daugybę virtuvių, rašo „Gyvenimo būdas“.
„Nors dabar džiaugiuosi tuo, ką rodo svarstyklės, šia spalva virtuvės bei valgomojo nebedažyčiau.
Žinoma, tamsiai mėlyna spalva išdažytoje virtuvėje tvyro išties fantastiška atmosfera.
Bet kartu pastebėjau, kad ne visada galiu pasigirti apetitu. Kartais jo tiesiog nebūna! O juk geras apetitas žmogui yra vienas svarbiausių dalykų. Turėti gerą apetitą, su malonumu valgyti ir tuo mėgautis yra Dievo malonė.
Tai susiję ir su gera nuotaika, ir malonumu. Pastebėjau, kad kai nebūdavo apetito, negalėdavau pasigirti ir gera nuotaika. Jausdavausi tarsi ligonis“, – atviravo G.Valavičiūtė.
Kita spalva, kuri, architektės nuomone, nežadina apetito, yra dabar labai madinga ir tiesiog be atodairos naudojama žiemiškai šalta balta spalva – ji visiškai priešiška saugumo ir atsipalaidavimo jausmui. Sintetinė balta erdvė, kaip paaiškino specialistė, žmogui yra svetima, nes ji nėra natūrali.
Tuo metu apetitą žadina spalvos, kurios susijusios su maistu. Tai atskleidė dar viena G.Valavičiūtės patirtis.
Kartą ji savo viešnias pavaišino ryškiai geltonos spalvos saldumynais. Kaip pati juokėsi, spalva buvo itin ryški – kone sintetinė, geltonesnė nei trynys. Ir ką jūs manote? Viešnios tiesiog negalėjo atitraukti rankų nuo saldėsių, nors prieš tai jautėsi sočios.
„Svarbiausia spalvų paskirtis – mus informuoti. Spalvos mums padeda orientuotis pasaulyje, suprasti, kas yra valgoma, o kas – ne. Pavyzdžiui, žinome, kad kava turi būti juoda. Mes tiesiog nesuprastume, kad tai kava, jeigu gautume žalios spalvos gėrimą“, – pateikė pavyzdį pašnekovė.
Kas svarbiau – praktiškumas ar pojūtis?
Ar virtuvė bus jauki, priklauso ne tik nuo jos sienos spalvos, bet ir nuo apdailos medžiagų.
„Dažnai kyla klausimas, tarkime, kokios grindys turėtų būti virtuvėje. Manoma, kad labai patogu iškloti jas plytelėmis, o visos natūralios medžiagos laikomos tarytum nepraktiškomis.
Bet juk yra ir pojūčio klausimas. Plytelės yra ne tik nejaukios. Jos gali sukelti kitus nemalonius pojūčius. Tarkime, įrankiui nukritus ant plytelių, ausis pasiekia nemalonus garsas.
Be to, tam tikro dizaino plytelės iš virtuvės gali išguiti jaukumą ir natūralumą. O juk kuo natūralesnėmis ir malonesnėmis liesti medžiagomis įrengta virtuvė, tuo ji žmogui atrodo jaukesnė, skatina teigiamus pojūčius, apetitą ir gerus jausmus“, – aiškino architektė.
Pašnekovė skeptiškai vertino ir virtuvės baldams dabar neretai naudojamas blizgias vidutinio tankio medienos plaušų plokštes. Pirmiausia todėl, kad tai – labai brangiai kainuojantys produktai.
Antra, tokiais baldais apstatyta virtuvė skirta labiau pasipuikuoti prieš kitus, sukurti teatrą, bet ne sužadinti malonius pojūčius.
Tiems, kurie vis dėlto žavisi blizgiais paviršiais, G.Valavičiūtė siūlo įlieti į virtuvę šiek tiek jaukumo tam tikromis detalėmis – galbūt vienur ar kitur pritaikytais mediniais paviršiais ar bent jau ant palangės auginamais prieskoniais.
Tai bus tam tikras darželio elementas ir padės sužadinti natūralius pojūčius, pasijusti tarsi gamtos dalimi.
Jautiesi vienišas? Užsidek žvakę
„Po psichologės Irmos Skruibienės seminaro „Kad namai būtų savi“ labai susidomėjau interjero psichologija, kuri nagrinėja tai, kokius jausmus žmogui sužadina vienokia ar kitokia erdvė. Interjero psichologija kalba apie tai, kad savo atmintyje turime sužadinti prisiminimus, kaip gyveno žmonės iki mūsų net ir pirmykštėse bendruomenėse, įsivaizduoti, ką jiems reiškė laužas, kvapai ir kitokie natūralūs dalykai.
Tik tai suvokę mes galime pasijusti turtingesni, sveikesni ir ne tokie vieniši.
Man blogiausia atrodo tai, kad gyvendamas civilizacijoje žmogus atitrūko ne tik nuo gamtos, bet ir nuo bendruomenės. Todėl savo gyvenimo būdu reikia sugebėti sukelti savyje tūnančius prisiminimus“, – paaiškino interjero dizainerė.
Tam tikrą nuotaiką prie stalo padeda sukurti ir tinkamas apšvietimas. Nepakanka virš stalo pakabinti bet kokio šviestuvo. Geriausia, jei būtų galima reguliuoti šviesos intensyvumą, jos kritimo kampą ir taip keisti nuotaiką.
Ne mažiau svarbu ant stalo uždegti žvakes. Geriausia – ne vieną, o kelias. Jas G.Valavičiūtė siūlė uždegti kuo dažniau, kaip židinio ar ugnies, prie kurios kadaise jaukiai įsitaisydavo mūsų protėviai, taip pat buvimo kartu ženklą.
„Tiems, kam tenka vakarieniauti vieniems, nes neturi su kuo prisėsti prie stalo, ypač verta užsidegti žvakes – tai padeda sužadinti vaizduotę, prisiminimus. Taip prie stalo galite tarsi sukviesti visą savo giminę ir nesijausti vieniši.
Aš tai sužinojau skaitydama Carlo Gustavo Jungo knygą „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“, kuri man tapo vienu didžiausių gyvenimo atradimų. Pasakodamas apie gyvenimą vasarnamyje jis rašė, kad tada vakarieniaudavo su visa plačia savo gimine“, – pasakojo moteris.
Kodėl šeimai toks svarbus stalas?
Vienas svarbiausių kiekvienos virtuvės ir valgomojo, kurie pas mus dažnai būna sujungti į vieną, baldas yra stalas. G.Valavičiūtė neabejoja, kad susibūrimas aplink jį yra labai svarbus. Juk nėra didesnio malonumo, kaip susėsti visiems prie didelio stalo ir pabendrauti.
Netgi psichologai teigia, kad įprotis bent kartą susėsti visai šeimai prie bendro stalo yra labai svarbus, ypač vaikams. Juk tada ne tik valgoma drauge, bet ir dalijamasi problemomis, patarimais.
Įrodyta, kad vaikai, augantys šeimose, kurios nors kartą per dieną susėdama prie bendro stalo, jaučiasi saugesni.
Architektei iki šiol liko slogus prisiminimas apie vienus klientus, kurie, turėdami didžiulį namą ir net erkerį – klasikinę vietą stalui pastatyti, pareiškė, kad šis baldas jiems nereikalingas. Nes jie nei kada nors valgo drauge, nei svečių priima.
Stalas, pašnekovės įsitikinimu, turi būti ir stovėti tam tikroje saugioje vietoje – ne kur nors koridoriaus gale. Idealiausia, jei jam parinkta vieta būtų tarsi savotiškas prieglobstis, iš kurio galima daug ką matyti.
Ypatingą atmosferą sukelia ir ant stalo patiesta staltiesė. Anot pašnekovės, namų tekstilė apskritai yra labai svarbi interjero psichologijos dalis. Vien pažvelgus į užuolaidas ar staltieses galima pajusti šilumą ir jaukumą.
Kadaise architektė surado daugybę savo mamos paliktų autentiškų austinių staltiesių, kurių nė istorijos nebežino.
Kartą baidarių žygyje ji nusprendė viena tokia autentiška balta drobine staltiese užkloti pusryčių stalą.
„Atsikėliau gaminti pusryčių. Paklojau staltiesę ir ant to balto stalo padėjau sūrį, medų, skilandį, ruginę duoną. Stebint, kaip tai paveikė visus valgytojus, apėmė sunkiai nusakomas ir labai malonus jausmas.
Balta drobine staltiese kadaise buvo reiškiama pagarba svečiui. Dabar mes didžiuojamės savo galingais automobiliais. O tada žmogus pasididžiuodavo savo staltiese, nors turėjo ja rūpintis, kaip ir mes dabar: išskalbti, išvalyti dėmes, išbalinti.
Beje, tada staltiesę išlaikyti baltą, švarią ir tvarkingą žmogui reikėjo kur kas daugiau pastangų negu mums, bet jis vis tiek tai darydavo“, – pažymėjo G.Valavičiūtė.
Malonumas – ir gaminti, ir skanauti
Na, o norint pajusti tikrą maisto tiekiamą malonumą, pašnekovės nuomone, nepakanka jo tiesiog skaniai pagaminti.
Idealu, jei maistas žadina žmonėms kultūrinę atmintį. Tokį valgydami mes patirsime daug malonumo, nes pamaloninsime ne tik pilvą, bet ir smegenis.
G.Valavičiūtei smagu žinoti istorijas, kaip produktai, kuriuos ji perka, atsirado. Ji visada su malonumu išklauso pienininko, iš kurio perka pieno produktus, pasakojimų apie karvutes.
„Jis su tokia meile pasakoja apie karvutes, kaip jas augina prie Molėtų observatorijos, šeria kukurūzais, kad duotų gardesnį pieną. Pakalbini tokį žmogų turguje, ir ta varškė gardesnė pasidaro, ji pasidaro tarsi sava, ne kažkokia „valdiška“, – šyptelėjo architektė.
Susidomėjusi interjero psichologija G.Valavičiūtė apskritai pradėjo daugiau dėmesio kreipti į maistą, jo kilmę, net pamėgo konservuoti, nors anksčiau ši veikla jai atrodė visiškai atgyvenęs dalykas. Ji ilgai klausinėdavo savo atsargas žiemai ruošiančių draugų ir pažįstamų, kodėl jie tai daro. Juk norint konservuoti prireikia labai daug triūso ir laiko.
Bet pradėjusi konservuoti pati moteris aiškiai pajuto, koks apima malonumas skanaujant pačios paruoštą maistą.
O kur dar pasitenkinimas, kai gali juo pavaišinti kitus ir po to išgirsti komplimentus, kaip buvo skanu, bei prašymų pasidalyti receptu.
Toks iš rankų į rankas keliaujantis ypatingasis jos receptas yra cukinijos su kariu. Dar nebuvo taip, kad kas nors, paragavęs šių ypatingųjų cukinijų, nepaprašytų jų recepto.
Šias cukinijas skanu valgyti ir vienas, ir dėti į salotas. Taip paruoštos jos ypač dera su ožkų pieno sūriu.
Kai pati ėmėsi konservuoti, G.Valavičiūtė suprato viso to veiksmo prasmę – žinojimas apie kažkur sandėliuke pasidėtas atsargas žmogaus pasąmonėje tarsi sustiprina saugumo jausmą.
„Mes paprastai norime daugiau gyvenimo komforto, todėl nedarome ko nors patys, manydami, kad bus patogiau nueiti į parduotuvę ir tai nusipirkti. Galbūt ir taip. Bet kartu taip elgdamiesi mes atimame iš savęs saugumo jausmą.
Pagaliau labai smagu pasidžiaugti savo ranku darbu. Juk net išminčius Saliamonas yra pasakęs, kad didžiausia gyvenimo palaima yra dirbti ir džiaugtis savo rankų darbu“, – priminė išmintį architektė.
Tai suvokusi G.Valavičiūtė nusprendė, kad ir toliau ruoš atsargas žiemai – tai ne tik leidžia pasijausti saugiau, bet ir yra savotiškas tėvų bei protėvių tradicijų palaikymas.
