Šv. Velykos yra viena iš švenčių, kurios metu dažnas prisimena vaikystę. Prieš Šv. Velykas į ją pasinėrė ir Trakiškio kaimo žolininkių narė Elma Gedvilienė, kuri ne tik koleges, bet ir visus norinčius moko, kaip kiaušinius marginti vašku. Šią savaitę į šiluma dvelkiančią edukaciją, kuri vyko Trakiškio kultūros įstaigose, leidosi ir „Tėvynės“ laikraščio žurnalistai.
Dirba rankoves pasirautojusios
Pirmadienio popietę Trakiškio kultūros įstaigoje stojo tyla. Prie šventiškai dekoruoto stalo kruopščiai darbavosi moterys. Visų galvos nuleistos žemyn, juda tik rankos – link vaško, link kiaušinio. Vėl adatėlė merkiama į vašką ir vėl ranka kyla prie margučio. Moterys taip įsijautusios į kūrybinį procesą, kad nieko aplinkui nei mato, nei girdi. Tik vėliau pakyla jų akys, pasirodo šypsenos ir prasideda kalba.
„Dabar mokomės kiaušinius dažyti vašku, o šiaip dekoruojam žolynais, svogūnų lukštais dažydavom ir su žolelėmis spalvas išgaudavom. Toks būdas tinka tiems, kurie nenori naudoti cheminių dažų. Mano močiutė kiaušinius dažydavo su šieno pakritais. Juos dėdavo į vandenį, užvirindavo, tada merkdavo kiaušinius. Taip išgaudavo gražią geltoną spalvą. Vašku rečiau dažydavom ir ne visos mokam. O Elmutė, kuri kilusi ir Radviliškio krašto, atvežė tradicijas ir moko mus vašku piešti“, – pokalbį pradėjo žolininkių ratelio ir Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinio vadovė Vilija Šaparnienė-Kišonienė.
Netrukus į pašnekesį įsitraukia ir besišypsanti Stasė Miliauskienė:
„Pas mus nebuvo, kas su vašku dažo, paprasčiausiai kiaušinius parišdavom žolynais ar svogūnų lukštais. Su vašku bandau pirmą kartą. Galiu pasakyti – nesunku, tik kad matai, man rankos dreba. Įdomu, reiks ir namie bandyti. Aš gan greitai gudrybes perpratau, Elmutė pamokino gerai adatėlę vaške palaikyti, tai ir dirbu rankoves pasiraitojus.“
Kiaušinius mirkydavo dzindruose
Edukacijų vadovė Elma Gedvilienė pasakoja, kad kiaušinius marginti vašku išmoko seniai iš mamos ir močiutės.
„Šitą meną šiek tiek išmanau, šiek tiek ranka ištreniruota“, – kuklinosi Elma.
„Pas mus šeimoje, kai pas mamą dar augom, kiaušinius dažydavom dieną prieš Velykas, šeštadienį. O mama pasakodavo, kad senovėje jie dažydavo žymiai anksčiau, nes nebūdavo dažų ir reikdavo juos iš įvairių augalų pasigaminti. Pavyzdžiui, iš ąžuolo žievės išvirdavo nuovirą, tada jame ilgai mirkydavo kiaušinius, kad išgautų tamsią spalvą. Dabar gali viską daryti paskutinę dieną, sumerkei kiaušinius į dažus ir baigta“, – kalbėjo E. Gedvilienė.
Tęsdama pasakojimą, ji prisiminė, kaip būdavo seniau: „Kai dar mažutė buvau, mama kiaušinius mirkydavo ir dzindruose (metalo ar geležies drožlėse). Dzindrus užpildavo vandeniu ir laukdavo kokią savaitę ar dvi, gal dar ilgiau, kad spalva atsirastų, tada merkdavo kiaušinius. Tai pasiruošimas šiai šventei vykdavo jau ne taip trumpai.“
Stebuklingas margutis
Šiandien E. Gedvilienė senovinį amatą – kiaušinių marginimą vašku – perduoda iš kartos į kartą. Ir akivaizdu, tokiu tradiciniu būdu išmarginti kiaušiniai atrodo labai dailiai, o jų raštuose dažnai slypi „užkoduoti“ palinkėjimai. Tad E. Gedvilienė dalijasi patarimais, kaip sėkmingai ir išskirtinai dailiai papuošti savo margutį.
„Visų pirma reikalinga kanceliarinė adatėlė su galvute ir natūralus bičių vaškas, jokiais būdais ne iš cheminės žvakės išlydytas. Kad gerai laikytųsi vaškas ant kiaušinio, kiaušinis turi būti virtas ir nelabai karštas. Jį reikia atvėsinti tiek, kad temperatūra būtų truputėlį aukštesnė už kūno. Geriausia išvirtus kiaušinius užkloti rankšluosčiu, kad neatauštų, kol kitus dažysite. Labai svarbi ir vaško temperatūra. Jis neturi būti nei per karštas, nei per vėsus. Jei bus per karštas, uždėtas ant kiaušinio jis nutekės, jei per vėsus – nutrupės. Vaško temperatūros termometru nepamatuosi, reikia tiesiog jausti. Jei vaškas pradeda rūkti, eina dūmelis – reiškia, kad jis jau per karštas. Tinkamai atitaikius temperatūrą, norimais ornamentais vaškuojam kiaušinius, tada kelioms minutėms juos merkiame į pasirinktą dažų spalvą“, – marginimo etapus vardija E. Gedvilienė.
Kiaušinis spalvotas
Žolininkės primena, kad Velykų margutis yra gyvybės, vaisingumo, derlingumo, gamtos atgimimo simbolis ir kiekviena spalva turi atskirą reikšmę.
ŽALIA simbolizuoja pavasario atgimimą, javų želmenis, augmenijos prabudimą. Tai gerumo ir naivumo spalva.
GELTONA spalva – šviesos ir saulės sustiprėjimą, dienos ilgėjimą. Tai saulės ir pinigų spalva, tačiau kartu ir godumo.
RUDA spalva – prinokusius javus, derlingumą.
RAUDONA spalva – vaisingumą, gyvybės ir gyvenimo džiaugsmą, sėkmę visuose darbuose. Raudonu kiaušiniu linkima būti stipriam, aktyviam, visus nugalėti.
MĖLYNA spalva – dangų, kosminio pasaulio vienovę. Toks margutis reiškia ramybę, kantrybę ir protą.
JUODA spalva – žemės simbolis.
„Anksčiau į margučių spalvą žmonės žiūrėdavo kitaip, žinodavo jų reikšmes ir dalindavo juos pagal paskirtį. Vykdavo margučių mainai, juos dovanodavo kaimynams, artimiesiems. Jeigu eidavo pas šeimą, kuri neturi vaikų, bet jų nori susilaukti, nešdavo gyvybės simbolį – raudoną margutį. Ūkininkui nešdavo žalią arba geltoną margutį, nes jis simbolizuoja javus, derlių. Juodą arba labai tamsų margutį įteikdavo žemdirbiams“, – pasakojo E. Gedvilienė ir atskleidė, kokie raštai kam tinka: „Jeigu margutį nešdavo ūkininkui, tai jį išmargindavo skirtingų dydžių kvadratėliais, kurie atspindėdavo žemės lopinėlius. Jeigu nešdavo gimdyvei – tai būdavo raudonos spalvos margutis su širdelėmis, arba nupiešdavo žaltį, kuris taip pat simbolizuoja gyvybę. Vaikams skirtus kiaušinius margindavo paukštelių pėdutėmis.“
Stiprina bendrystę
Žolininkės pastebi, kad dabar žmonės į simboliką jau nebesigilina ir pačios trakiškietės atviros, sako vašku piešia taip, kaip veda širdis ir ranka. „Dažom, kaip mums išeina, kaip mums atrodo gražu, o kartais netyčia gimsta labai gražūs ornamentai“, – pastebi V. Šaparnienė-Kišonienė.
Žolininkių paklausus, ar ant jų velykinio stalo bus vien tik vašku marginti margučiai, vienbalsiai sakė – ne, tikrai ne, bus visokių. „Dažysim ir savo būdais, bus ir lukštais aprištų, ir gėlytėmis margintų. Dalį kiaušinių mirkysime saldžiame arba pusiau saldžiame vyne, tada jie įgauna blizgesio ir atrodo kaip žėručiai. Reikia visas naujoves išbandyti, ne vien tik kas buvo senovėje“, – kalbėjo trakiškietės.
Moterys sako, kad kiaušinių marginimas – lyg meditacija. „Mes ne tik dažome, bet kartu ir pasikalbame, reikalus aptariame, mintimis pasidaliname, atitrūkstam nuo rūpesčių. Labai įsijaučiam į šį darbą, o po to ir arbatos atsigeriam“, – sako Vilija.
Ant stalo Velykų bobutės pyragas
Nors Trakiškio žolininkes vienija bendrystė, bet Velykų stalas pas kiekvieną bus skirtingas. Kiekviena jų tradicijas atsinešė iš savo šeimų, ir stengiasi jas palaikyti iki šių dienų.
V. Šaparnienė-Kišonienė sako, kad ant velykinio stalo būtinai turi būti krienų. Kartais ji iš sviesto suraito avinėlį. Iš Žemaitijos kilusi Danutė prisimena, kad ant jų šeimos velykinio stalo visada būdavo naminis kastinis. Būtent su šiuo tradiciniu senovės žemaičių maisto produktu valgomi kiaušiniai. Vladislavos mamytė per Velykas visada turėdavo spausto sūrio.
Visgi beveik vienbalsiai žolininkės sutaria – Velykų stalą turi puošti Velykų bobutės pyragas. Tik Stasytė vis pajuokauja: „Anksčiau viską kepdavo pečiuje, o dabar elektrinėje orkaitėje ir išvis kam čia vargintis ir laiką gaišti, kai gali nuvažiuoti į prekybos centrą ir viską nusipirkti. Parsinešei gatavą pyragą, pasidėjai ant stalo ir džiaukis. Taip, gal ir nelabai skanu, kaip namie gaminta, bet kam čia sukti galvą.“
O tuos, kurie vis dėlto prieš šventes nori pasukti galvą, pasinerti į kūrybą, Trakiškio žolininkės kviečia išbandyti marginti kiaušinius vašku: „Čia yra reikaliukų, bet nemanykit, kad tai labai sudėtingas, gausybės laiko ir įgūdžių reikalaujantis darbas, nesibaiminkite ir pradėkite. Net nepastebėsite, kaip sukursite gražius ornamentus. Pavyks tikrai kiekvienam. Linkime visiems stiprių margučių ir geros sveikatos.“
