Jankė traukiasi tyliai. Beveik taip pat kaip 2008-ųjų pabaigoje, kai grįžęs iš Rygos „Skonto” klubo pirmą sykį pasakė: „Viskas, pakaks!”
Pasuko į trenerių kursus, dienas leido su sūnumis Vilniuje, gainiojo kamuolį sostinės futbolo mėgėjų lygoje.
Per pusmečio pertrauką užsitraukė įsisenėjusios traumos, pailsėjo galva. Lyg tyčia apie save priminė Foksboro „New England Revolution” klubo vadovai, jau anksčiau ketinę prisivilioti vieną žinomesnių Europos žaidėjų.
193 cm ūgio puolėjas iš Lietuvos, kurį kadaise Portugalijoje nusižiūrėjo Jose Mourinho, amerikiečiams pasirodė tinkamas.
Vienintelis iš lietuvių laimėjęs Čempionų lygą, o prieš tai su tuo pačiu „Porto” klubu užkopęs į UEFA taurės viršūnę, neatsispyrė „Revolution” vilionėms.
Per beveik pusantrų metų MLS E.Jankauskas kovėsi, kiek leido nuolat persekiojusios traumos. Bet nuolatinės sveikatos problemos paskubino įvykius: Foksboro klubas, nelaukdamas sezono pabaigos, paskelbė nutraukiąs sutartį su lietuviu.
„Šįkart apsisprendžiau tvirtai. Man jau 35-eri. Gyvenime matau ir kitų iššūkių”, – „Lietuvos rytui” pripažino E.Jankauskas.
– Su „Revolution” išsiskyrėte be pykčių?
– Sprendimas buvo abipusis. Pastaraisiais metais nuolat gydžiausi traumas. Turėjau problemų dėl kirkšnies: man leido vaistus, bandė padėti ir chirurginiais metodais.
Abejoju, ar šitokio amžiaus įmanoma visiškai išsigydyti, todėl dar vienai rimtai operacijai nesiryžau.
Šiuo metu jaučiuosi gerai.
Gal ir galėčiau mėginti žaisti, bet nebematau prasmės. Iki sezono pabaigos liko vos kelios savaitės. Nespėčiau pasiekti optimalios formos.
– Praeityje garsus Lietuvos futbolininkas Robertas Fridrikas po paskutinių karjeros rungtynių suplėšė futbolo batelius ir išmetė į šiukšliadėžę. Jūs pasitraukėte ramiau?
– Man buvo lengviau, nes kartą jau buvau išėjęs. Žinoma, vis tiek yra nerimo, kurį turi išgyventi. Supratau, kad atėjo diena, kai baigėsi tai, kuo gyvenau nuo pat vaikystės.
Per karjerą buvo traumų, kritikos, skaudžių pralaimėjimų. Bet apskritai futbolininko profesija yra viena geriausių.
Mažiesiems žaidėjams nuolat kartosiu: futbolas reikalauja daug kantrybės, aukų, bet galų gale už visa tai sulauksite atlygio.
– Kuo dabar žadate užsiimti?
– Nemanau, kad negalėčiau dirbti kokioje nors kitoje srityje, bet niekas manęs netraukia taip stipriai kaip futbolas. Norėčiau pamėginti pelnytis trenerio duonos. Būtų nesąžininga nepasidalyti savo patirtimi su jaunais žaidėjais.
– Prieš porą metų Vilniuje atidaryta jūsų vardu pavadinta futbolo akademija. Gal ateitį siejate su šiuo darbu?
– Matau daug galimybių. Nebūtinai Lietuvoje. Yra variantų ir Europoje, ir JAV.
Netrukus bus trenerių kursai Kalifornijoje. Man tai įdomu. Noriu viską ramiai apsvarstyti.
– Ar jau jaučiatės savas Amerikoje?
– Save laikau bendrauti mėgstančiu žmogumi. Daug kartų teko palikti vietas, kuriose jau įleisdavau šaknis, ir kraustytis į naują šalį – niekur nebuvo sunku susirasti draugų.
Bostone man patinka. Turiu keletą gerų pažįstamų: vieni – iš futbolo srities, kiti – verslo atstovai. Masačusetso valstijoje, kurioje aš gyvenu, yra ką veikti. Gyvenimas čia verda.
Bilieto į Lietuvą dar neturiu. Esu laisvas paukštis.
– Jei sakytumėte atsisveikinimo kalbą, kokie žodžiai būtų svarbiausi?
– Padėkočiau visiems, su kuriais teko dirbti. Ir priešininkams, su kuriais kovojau. Paspausčiau ranką treneriams, kitiems futbolo žmonėms.
Pabaigoje pridurčiau – laukiu, ką man dar pasiūlys gyvenimas.
E.Jankausko karjera
1991–1996 m.: Vilniaus „Žalgiris” – 41 įvartis; 1996 m.: Maskvos CSKA (Rusija) – 9, 1997 m.: Maskvos „Torpedo” – 10, 1997–1999 m.: „Brugge” (Belgija) – 16, 2000–2002 m.: San Sebastiano „Real Sociedad” (Ispanija) – 19, 2002 m.: Lisabonos „Benfica” (Portugalija) – 8, 2002–2004 m.: „Porto” (Portugalija) – 19,2004–2005 m.: „Nice”(Prancūzija) – 2, 2005–2007 m.: Edinburgo „Hearts” (Škotija) – 9, 2007–2008 m.: Larnakos AEK (Kipras) – 5, 2008 m.: Lisabonos „Belenenses” (Portugalija) – 0, 2008 m.: Rygos „Skonto” (Latvija) – 2, 2009–2010 m.: „New England Revolution” (JAV) – 2.
Laimėjimai: Čempionų lygos nugalėtojas (2004 m.), UEFA taurės laimėtojas (2003 m.), Portugalijos čempionas (2003, 2004 m.), Belgijos čempionas (1998 m.), Škotijos taurės laimėtojas (2006 m.), Lietuvos čempionas (1991, 1992 m.).
Lietuvos rinktinėje debiutavo būdamas 16-os, kai iš Vilniaus „Panerio” jaunimo ekipos perėjo į Vilniaus „Žalgirį”.
1991–2009 m. rinktinėje sužaidė 56 mačus, įmušė 10 įvarčių. Rezultatyviausių rinktinės žaidėjų sąraše užima 3-iąją vietą, nusileisdamas tik T.Danilevičiui (19 įvarčių) bei prieškario futbolininkui A.Lingiui (12).
Daugiausia kartų – 5 – rinktas geriausiu metų Lietuvos futbolininku (1997, 1998, 2000, 2001, 2004 m.). Po 4 sykius šiuos laurus nuskynė V.Ivanauskas ir A.Narbekovas.
