Po to, ką per 120 minučių parodė Ispanija ir Portugalija (kaip tos bitės virš nupjautų dobilų lauko – daug zvimbimo, mažai medaus), nuoširdžiai tikiuosi, kad Vokietija ir Italija padovanos tikrą futbolo spektaklį – su įvarčiais, daugybe pavojingų epizodų, nuolatinėmis atakų bangomis ir kitais įmanomais fejerverkais.
Labiausiai to tikėtis leidžia A. Pirlo ir M. Ozilas. Laisvieji šio čempionato menininkai, kurie kuria nuostabų Italijos ir Vokietijos žaidimo stilių.
Ar dar kas nors prisimenate laikus, kai italai čempionatus laimėdavo keiksmažodžiu tapusiu „catenaccio“, o vokiečiai – pragmatiškumu, disciplina ir idealiai realizuojamais 11 metrų baudiniais?
Laikai pasikeitė. Vokiečiai atakuojančio futbolo filosofiją perėmė nuo Jurgeno Klinsmanno laikų (2006 m. pasaulio čempionatas), o italų žaidimas tapo neatpažįstamas nuo tada, kai už komandos stojo Cesare Prandelli (po 2010 m. pasaulio čempionato).
Toks futbolas, kurį „Euro 2012“ žaidžia vokiečiai ir italai, būtų tiesiog neįmanomas be pasaulinės klasės atakų organizatoriaus – dirigento, kuris sugeba idealiai surikiuoti savo komandą ir kontroliuoti rungtynių tempą.
Būtent tokie aikštės generolai yra A. Pirlo ir M. Ӧzilas. Abu, mano subjektyvia nuomone, patenka į geriausių čempionatų žaidėjų trejetą su Andresu Iniesta (atleisk, Cristiano Ronaldo – nėjai anksčiau mušti 11 metrų baudinio ir antro kėlinio viduryje nesugebėjai pasižymėti po puikios kontratakos).
Aplink šiuos vidurio saugus sukasi visas Vokietijos ir Italijos žaidimas. Kai kuriomis savybėmis (aikštės matymas, puiki kamuolio valdymo technika, idealus standartinių situacijų realizavimas) šie dirigentai yra panašūs kaip du vandens lašai, bet kai kuriais aspektais jų žaidimas skiriasi.
M.Ozilas po ketvirtfinalio rungtynių su Graikija neveltui pažymėjo, kad jam atsiskleisti visu grožiu padėjo komandos draugai. Madrido „Real“ saugas už savęs turi juodo darbo nesibaiminančius Bastianą Schweinsteigerį ir Sami Khedirą, o Miroslavas Klose Mario Gomezą taip pat pakeitė todėl, kad daug geriau supranta ir jaučia M. Ozilą.
Nors Joachimas Löwas rizikavo, ketvirtfinalyje pakeisdamas savo kovinį puolimo trejetą (M. Gomezas, Thomas Mülleris ir Lukasas Podolski), tai pasiteisino su kaupu. Vokiečių treneris sudarė idealiausias sąlygas M. Ozilui, ir pastarasis nenuvylė – „Die Mannshaft“ po pertraukos prieš graikus žaidė totalinį ir mirtiną futbolą.
Paprastai tariant – M. Ozilas yra priklausomas nuo komandos draugų. Kai jaučia tvirtą užnugarį, jis gali kurti savo minišedevrus visas 90 minučių. Dėl pastarojo fakto J. Löwas turėtų padėkoti „Real“ treneriui Jose Mourinho, kuris pagaliau pagerino anksčiau po valandos išsikvėpdavusio saugo ištvermę.
Andrea Pirlo žaidžia kitaip. Jei M. Ӧzilą tik retkarčiais pamatysi grįžtantį į savo aikštės pusę pradėti ataką, Italijos lėlininkas tai daro nuolat. Jei M. Ӧzilas yra priklausomas nuo komandos draugų, tai nuo A. Pirlo yra priklausomi visi kiti italų žaidėjai.
A.Pirlo – jau 33-eji ir, nors jis išgyvena antrąją jaunystę, pusfinalyje jam žūtbūt reikės Daniele De Rossi paramos. Po 120 ketvirtfinalio minučių ir keliomis dienomis trumpesnio poilsio Italijos generolas nebus pats šviežiausias, o C. Prandelli tai reiškia rimtą galvos skausmą.
Faktas vienas – nei A. Pirlo, nei M. Ӧzilas neleis savo komandoms žaisti taip nuobodžiai, kaip vakar didžiąją rungtynių dalį žaidė Ispanija ir Portugalija. Galima spėti, kad vokiečių maestro ir italų lėlininkas akis į akį aikštėje susidurs vos vieną kitą kartą, tačiau nuo jų sugebėjimo diktuoti rungtynių tempą ir užslėptais genialiais perdavimais surasti komandos draugus priklausys, kas „Euro 2012“ finale prisijungs prie „La Furia Roja“.
Prognozė: šįkart neprognozuosiu nieko, tik spėsiu, kad pagrindinis laikas baigsis 2:2. Kas bus vėliau, tegul prognozuoja ekstrasensai.
Gediminas Reklaitis yra „Viasat Sport Baltic“ komentatorius.
Daugiau Europos futbolo čempionato naujienų galite rasti portalo lrytas.lt rubrikoje "Euro 2012".
