Lietuvos futbolininkai pradėjo žygį į 2014 metų pasaulio čempionatą Brazilijoje.
Pirmosiose atrankos varžybų rungtynėse vengro Csaba Laszlo treniruojama šalies rinktinė penktadienį LFF stadione Vilniuje 1:1 sužaidė su slovakais.
Dar prieš šią dvikovą FIFA reitinge nukritusi į 116-ą vietą Lietuva nusileido ne tik vakarykščiams varžovams (45 vieta), bet ir visoms kitoms Europos G grupės rinktinėms: Graikijai (11), Bosnijai ir Hercegovinai (30), Latvijai (94), aplenkdama vienintelį Lichtenšteiną (149).
„Visada reikia tikėti ir kelti sau aukščiausius tikslus. Tą daro ir mūsų treneris. Gal iš tiesų mums pagaliau pavyks. Bet aš asmeniškai stipriai abejoju, nors ir labai noriu“, - „Lietuvos rytui“ neslėpė D.Šemberas.
Per šį atrankos turnyrą patyręs Vladikaukazo „Alanija“ saugas turėtų perrašyti Lietuvos futbolo istoriją. Mače su slovakais 34 metų futbolininkas 78-ą kartą vilkėjo nacionalinės ekipos marškinėlius, o dar po 6 rungtynių jau gali pasivyti rinktinės rekordininką Andrių Skerlą, per karjerą sužaidusį 84 mačus.
Bet šešis sezonus Čempionų lygos varžybose žaidęs ir UEFA taurę į viršų kėlęs D.Šemberas nepuoselėja didelių iliuzijų dėl būsimų bilietų į Braziliją dalybų.
Nuo 1996-ųjų rinktinei atstovaujantis komandos senbuvis labiau už asmeninius rekordus nori realių permainų visame šalies futbole, kurios padėtų jam išbristi iš nesiliaujančių skandalų.
- Deividai, mačo su slovakais išvakarėse per atvirą žiniasklaidai dieną rinktinės viešbutyje nebuvo nė vieno Lietuvos žurnalisto. Ar jums patinka tokia ramybė prieš naująjį atrankos ciklą?
- Atvirai pasakius, net nežinojau, kad buvo tokia diena. O kad Lietuvoje nėra daug žurnalistų, kuriems įdomus futbolas, ne naujiena. Tokių vienetai, todėl jų ir nebuvo. Galbūt krepšinį tuomet visi kiti žaidė? (šypteli).
- Toks požiūris į nacionalinę futbolo rinktinę tiesiog neįmanomas ir neįsivaizduojamas kitose Europos šalyse. Ar nesijaučiate Lietuvoje tapę niekam nereikalingais našlaičiais?
- Mes negalime lygintis su krepšiniu. Lietuvoje per ilgus metus susiklostė tokia situacija, kad futbolas tapo niekam neįdomus. Kodėl taip yra - ilgas pokalbis.
Aišku, galima būtų kaltinti visus aplinkui, bet mums pirmiausiai reikia pažvelgti ir į save. Kai nėra pergalių, nėra stadionų, nėra mokyklų - nėra ir to dėmesio.
Turim tik kelis klubus, mėginančius kažką daryti ir nacionalinę rinktinę, kuri susirenka 5-7 kartus per metus. Daugiau Lietuvos futbole juk nieko nėra.
- Pastarąją savaitę visi daugiau kalbėjo ne apie mačą su slovakais, o apie Lietuvos futbolo federaciją (LFF) krečiantį naują skandalą. Ar tokia psichologinė atmosfera netrukdo ruoštis pasaulio čempionato atrankos dvikovoms?
- Mes tikrai nejaučiame jokio neigiamo psichologinio fono. Tokie dalykai rinktinės žaidimui absoliučiai neatsiliepia.
Bet, aišku, jie yra nemalonūs. Esame ir taip toli nuo futbolo elito, o tokie įvykiai tik dar labiau Lietuvą stumia į dugną.
- Kauno apylinkės teismas pusei metų nuo pareigų nušalino LFF prezidentą Julių Kvedarą. Išgirdus šią žinią, nebuvo nerimo, kad dėl UEFA ar FIFA sankcijų rinktinė gali iš viso prarasti galimybę žaisti su slovakais?
- Nerimo nebuvo, nes federacijos veiklą juk tiria teisėsaugos struktūros. Dar neteko girdėti, kad dėl jos veiksmų būtų suspenduota nors viena federacija.
Jeigu kištųsi politikai, aišku, būtų kitaip. Bet dabar ne akimirkai neabebejojau, kad rinktinės tai tikrai nepalies.
- Ar J.Kvedaras susitiko su rinktinė ir paaiškino, kas vyksta?
- Trečiadienį jis buvo atvažiavęs, bet kalba sukosi apie kitus dalykus.
Kaip ir prieš kiekvieną atrankos ciklą prezidentas atvažiuoja susitikti su komanda, iškelti tikslus, pakalbėti apie premijas ir palinkėti rinktinei sėkmės.
- „Jau rytoj pats galėčiau skirti tą milijoną Lietuvos futbolui, kad tik mūsų vadovai užtrenktų federacijos duris ir išeitų toli ir ilgam“, - neslėpėte savo nuomonės po pastarųjų LFF prezidento rinkimų. Ar iki šiol galioja šis jūsų pasiūlymas?
- Savo nuomonės nekeičiu. Už savo žodžius visuomet atsakau.
- LFF prezidentas aiškino, kad pasitrauktų, išgirdęs tai iš jūsų lūpų tiesiai į akis. „Bet iki šiol Deividas prieš mane nėra žodžio pasakęs. Atvirkščiai: jei kildavo kokių neaiškumų, ginčų, kaip po skaudžiai pralaimėtų rungtynių su Lichtenšteinu, jis tiesiai pas mane eidavo“, - dėstė J.Kvedaras. Jį vertinate geriau už buvusį LFF prezidentą Liutaurą Varanavičių?
- Apie futbolą visada galėjau daugiau pakalbėti tik su Juliumi. Jis pats yra žaidęs, todėl mūsų žaidimą supranta tikrai geriau negu buvęs prezidentas.
Pas L.Varanavičių aš niekuomet neidavau. Galbūt kitose sferose jis yra padaręs daugiau gero, bet apie futbolą nėra daug suprantantis žmogus.
- L.Varanavičius Lietuvos futbolui vadovavo net 12 metų. Kaip vertinate jo palikimą?
- Jis paliko tai, ką dabar turime. Tai ir visas jo palikimas.
- „Lietuvos futbolas jiems nerūpi“, - prieš pusmetį viešai pareiškėte apie LFF vadovus. Kodėl Lietuvos futbolo viršūnėje per pastaruosius dvidešimt metų nuolat atsidurdavo tik tokie žmonės?
- Nenoriu dabar daugiau plėstis apie tą valdžią. Esu jau prikalbėjęs daug garsių frazių apie juos.
Tai tema po atrankos varžybų, o ne dabar.
Treneris paprašė, kad dabar visas mūsų dėmesys būtų sutelktas į rungtynes, o ne į federacijos reikalus.
- Pastaruosius 16 metų žaidžiate Rusijos klubuose. Kaip atrodo Lietuva palyginti su permainomis šios šalies futbole?
- Mūsų tiesiog neįmanoma lyginti.
Rusijos futbolo šuolis į priekį tiesiog akivaizdus. Mokyklos, stadionai, dėmesys futbolui, lygos organizacija, požiūris į rinktinę - viskas ten vystosi žymiai greičiau negu pas mus.
Vienas iš pagrindinių dalykų, aišku, yra pinigai. Rusijos futbole sukasi milžiniškos lėšos.
Kokių žaidėjų mes galime išugdyti, jeigu Lietuvoje turime tik dvi sintetines aikštes? Ir tos dar net ne geriausios kokybės.
Rusija neturi palankaus futbolui klimato, bet turi bent pakankamai aikščių. Štai ir esminis skirtumas.
Lietuvos futbole per dvidešimt metų viskas buvo taip nugyventa, kad dabar reikės tiek pat metų, kol viskas pasikeis į gerąją pusę.
Kol iš dabartinių vaikų užaugs karta, kuri realiai galėtų kovoti dėl teisės žaisti Europos ar pasaulio čempionatuose. Bet su tokiais vaikais dar turi dirbti kvalifikuoti futbolo treneriai ir specialistai.
Pirmiausiai mums net reikėtų pradėti nuo trenerių ugdymo, o paskui jau imtis vaikų. Reikia keisti visą futbolo sistemą iš esmės.
- Bet po „Marakanos“ smėlį prie Vilniaus „Žalgirio“ stadiono lakstęs Edgaras Jankauskas laimėjo Čempionų lygą, o Jūs į viršų kėlėte UEFA taurę. Vadinasi, net ir Lietuva gali užauginti futbolo talentų?
- Kiek mes turime žaidėjų, kurie kažką laimėjo? Kad turėtume konkurencingą rinktinę, mums reikėtų daug tokių žaidėjų.
Futbole turime ugdyti nugalėtojo mentalitetą. Tai vienas iš pagrindinių dalykų, kurį reikėtų įdiegti mūsų vaikams.
Rinktinės žaidėjus reikia mokyti ne technikos elementų, fizinio pasiruošimo, o pasitikėjimo savo jėgomis.
Nugalėtojų mentaliteto mes neturime. O be jo didelių pergalių futbole būti negali.
- Kai šią vasarą su Vladikaukazo „Alanija“ klubu pasirašėte dviejų metų sutartį, neslėpėte, jog tai bus paskutinis profesionalus jūsų kontraktas. Ar baigęs žaidėjo karjerą neturite ambicijų kartu su savo kartos draugais ryžtingai imtis permainų Lietuvos futbole?
- Aišku, norėtųsi savo sukauptą patirtį panaudoti Lietuvos futbolo gerinimui. Padėti jį traukti iš duobės.
Bet tam reikalinga gera komanda. Vienas atėjęs juk nieko nepadarysi. Ar Jankauskas, ar Ivanauskas, ar Narbekovas vienas nieko neišspręs.
Reikėtų suburti stiprią bendrą komandą ir pamėginti kažką visiems kartu daryti. Bet dar svarbiau, kad gautume progą tai pabandyti.
Deja, dabar tam nėra jokių galimybių. Federacijos įstatai tokie, kad žaidėjai nėra reikalingi šiai struktūrai. Tik vienas kitas ten dirba, žaidęs futbolą.
O jeigu branduolys tas, kuris neišmano futbolo, gerų rezultatų sunku tikėtis.
- Buvę rinktinės žaidėjai Valdas Ivanauskas, Tomas Ražanauskas šią savaitę pareikalavo J.Kvedaro atsistatydinimo, naujų LFF įstatų ir rinkimų. Pritariate jų veiksmams?
- Visiems akivaizdu, kad Lietuvos futbole reikia reformų. Nežinau, kas jų imsis. Bet reikia jas visiems daryti, o ne kalbėti.
Aišku, gali pasitraukti į šoną, žiūrėti ir juoktis iš to, kas dabar vyksta Lietuvos futbole. Bet tokia padėtis, kurioje dabar esame: ir rinktinė, ir visas Lietuvos futbolas - suteikia daugiausiai motyvacijos imtis veiksmų.
Aišku, yra noras tai keisti.
- Lietuvos futbolininkai dažniau vadinami medkirčiais negu sulaukia sirgalių komplimentų. Kas jus verčia iki šiol žaisti už Lietuvos rinktinę?
- Nekreipiu dėmesio į tuos, kurie taip kalba. Jie man yra niekas.
Pirmiausiai visiems lietuviams reikia išmokti palaikyti nacionalinę ekipą, o ne taip kalbėti.
Man visada malonu grįžti į rinktinę. Negaliu net atsakyti į tokį klausimą, nes niekuomet net nebuvo tokių minčių, kad galėtum nevažiuoti į rinktinę.
Aišku, suprantu, kad kasmet artėja diena, kai teks atsisveikinti. Bet jeigu treneris kviečia, pasitiki, kodėl turėčiau atsisakyti?
Tai juk atrodytų nerimtai ir neprofesionaliai.
- Lietuvos rinktinei jau atstovavote 78 kartus, o per šį atrankos ciklą turite progą tapti nauju jos rekordininku. Ar žaisite iki tol, kol pirmasis pasieksite 100 mačų?
- Nesidomiu, neseku ir nesiekiu tokių rekordų. Tapti pirmu tikrai nėra mano stimulas žaisti rinktinėje.
Rinktinėje žaidžiu dėl kitų priežasčių.
O šimto rungtynių tikrai nesužaisiu, todėl ir tikslų tokių neturiu (šypteli).
- Rinktinėje žaidžiate nuo 1996-ųjų. Kuri komanda per tuos 16 metų buvo stipriausia?
- Sunku dabar pasakyti. Didžiausią perspektyvą mačiau, kai su rinktine dirbo Jose Couceiro.
Deja, jam neleido tęsti savo planų ir įgyvendinti savo idėjų. Kodėl? Klausimas jau ne man.
Kiek pamenu, su J.Couceiro mes buvome pasiekę ir aukščiausią vietą FIFA reitinge. Tą darbą pradėjo Algimantas Liubinskas, po to perėmė portugalas.
Šiems dviems treneriams reikėtų paploti ir padėkoti bent už tai, kai jie reitinge užlipo aukščiausiai.
J. Couceiro Lietuvai buvo didelis treneris, iš kurio galėjo pasimokyti net rinktinės žaidėjai, matę tikrai daug gerų trenerių.
Rinktinės neskirstau į skirtingas komandas, nes ji yra viena. Vienus žaidėjus tik pakeičia kiti, nes futbole pastoviai vyksta kartų kaitos procesas.
Dabar kai kas rėkia, kas senius reikia vyti lauk ir imti į rinktinę jaunimą. Vyti nieko nereikia, jie patys išeis (šypteli). Kartų kaita - kasdienis ir neišvengiamas procesas.
- „Jeigu Lietuva turėtų penkis Šemberus, ji be problemų patektų į pasaulio čempionatą“, - „France Football“ žurnalui prieš porą metų kalbėjo Jose Couceiro. Sutinkate su buvusiu rinktinės treneriu?
- Aišku, malonu girdėti tokius komplimentus, bet reikėtų klausti trenerio ką jis tuo norėjo pasakyti.
- Duodamas interviu „Lietuvos rytui“ Michelis Platini teigė, jog Lietuvai kaip nedidelei šaliai sunku vienu metu surinkti 11 pajėgių futbolininkų, todėl nenuostabu, jog krepšinis, kurio komandai užtenka vos 5 žaidėjų, yra populiaresnis ir pasiekia geresnių rezultatų. Ar pritariate UEFA prezidentui?
- Ne. Juk daug nedidelių valstybių turi tikrai geras futbolo rinktines. Pavyzdžiui, belgai turi puikią komandą, kiekvienais metais užauga daug talentingų žaidėjų.
M.Platini atsakymas įdomus, bet mums nelabai tinka. Lietuvos futbolo problemos žymiai gilesnės.
- Šis atrankos ciklas - tai paskutinė jūsų kartos - Tomo Danilevičiaus, Mariaus Stankevičiaus - galimybė trinktelti durimis. Ko reikia, kad rinktinė iškovotų kelialapį į Braziliją?
- Ištraukus atrankos burtus visi kalbėjo: štai ta grupė, kurią pagaliau galime įveikti.
Atvirai sakant, aš nemanau, kad mes galime kažką pasiekti, turėdami tokią futbolo situaciją Lietuvoje.
Reikia bendrai dirbti kartu be jokių intrigų, be jokių skandalų, be pastovių trenerio keitimų.
Visiems labiausiai įsimena pergalės ir rimti pasiekimai. Su rinktine mes iš vis jų neturime. Liūdna, jeigu pateksim į istoriją tik kaip komanda, kuri sugebėjo pralaimėti Farerų saloms ir Lichtenšteinui.
Yra labai daug faktorių, dėl kurių mes toli negalime nuvažiuoti.
Bet reikia tikėti ir kelti sau aukščiausius tikslus. Tą ir daro dabar mūsų treneris.
Gal mums pagaliau pavyks. Bet aš asmeniškai stipriai abejoju, nors ir labai noriu. Dėl to ir važiuoju kasmet į rinktinę, nes labai noriu, kad ji kažką laimėtų. Juk pagrindinis rinktinės tikslas - ji turi patekti į Europos ar pasaulio čempionatus.
- Prieš rinktinės trenerio rinkimus neslėpėte, jog palaikote Aurelijų Skarbalių. Kodėl?
- Nes puikiai jį pažįstu. Žinau, kad jis pasikaustęs ir futbolą išmanantis treneris.
Mums teko kartu žaisti rinktinėje. Jau tuomet jis išsiskyrė iš kitų savo savybėmis. Buvo geras organizatorius, galintis suburti komandą ir padaryti iš jos vieningą kumštį.
Jeigu būčiau federacijos prezidentas, Aurelijus tikrai būtų rinktinės treneris. Bet apie tai galime tik pasvajoti (juokiasi).
- Prie vairo stojus Cs.Laszlo per 5 kontrolinius mačus Lietuvos rinktinė įmušė vienintelį įvartį. Kodėl mums labiausiai trūksta pajėgių puolėjų?
- Nes tokie žaidėjai kaip A.Narbekovas, V.Ivanauskas, E.Jankauskas, Darius Maciulevičius ar T.Danilevičius neišauga kasdien.
Negali tokiame čempionate kaip A lyga išaugti geri žaidėjai. Futbolininkai negali tobulėti, kai nėra stipraus čempionato.
Žaidėjams auginti reikia daug stiprių futbolo mokyklų, o ne vienos akademijos.
Reikia kurti, statyti. Stebuklų futbole nebūna.
- Bet latviai juk sukūrė stebuklą ir buvo patekę į Europos čempionatą?
- Jie bent jau turi stadioną panašų į stadioną. Mes neturime net panašaus į latvių.
Pasistatėm LFF stadioną - jo juk nepavadinsi tikru stadionu. Taip, tai geriau negu nieko, bet jis tinkamas tik A lygai, o ne rinktinei.
Kai reikėjo žaisti prieš ispanus ar prancūzus ant to dirvono, kuris buvo Kaune, nebuvo kur nusukti akių. Stovi nuleidęs galvą, kad tik išvengtum varžovų žvilgsnio.
Kai tos futbolo žvaigždės mato mūsų taip vadinamus stadionus, greta stovėdamas pasijuntu net ne kaip futbolininkas. Juk ant tokių aikščių futbolas nežaidžiamas.
- Premjeras Andrius Kubilius tuomet sakė, jog stadionas Lietuvoje atsiras tik tuomet, kai čia atvažiuos Madrido „Real“ ar „Chelsea“ ekipos...
- Tos kalbos premjero tikrai nepuošia. Juk jis tikriausiai turi sporto patarėjų, todėl galėjo su jais pasitarti, o ne diletantiškai kalbėti.
Jis praleido progą patylėti ir liko durniaus vietoje.
- Ar tikite, jog sulauksite savo gyvenime dienos, kai Lietuva žais pasaulio čempionate?
- Su tokia mintimi gyvenu. Juk turime padaryti šventę šaliai, ar ne? Bet kad tai įvyktų, reikia dirbti ir ugdyti kartą, kuri būtų konkurencinga.
- Kokį rinktinės rezultatą vadintumėte sėkmingu šiose atrankos varžybose?
- Sėkmė gali būti tik viena - pasiektas galutinis tikslas. Tai yra užduotis, stimulas ir pagrindinis dalykas, kodėl mes čia susirinkome.
Man nėra skirtumo -- trečia ar penkta vieta, kadangi mūsų tikslas - iškovoti kelialapį į Braziliją.
