„Į mus per Sergejų Šavlo, kuris augo ir pradėjo futbolininko karjerą šiuose kraštuose, kreipėsi „Žalgirio“ vadovai. Aš lietuvius iškart būčiau pasiuntęs toliau, tačiau S. Šavlo nutarė pabūti tarpininku, - portalui „sport-wekend“ pasakojo A. Bubnovas. - Atsimenu, sėdžiu ir žiūriu viešbučio kambaryje televizorių. Pas mane ateina „Spartak“ vartininkas Renatas Dasajevas ir siūlo užeiti pas jį“.
Nuėjęs į „Spartak“ ekipos kapitono kambarį jis pamatė sėdinčią visą Maskvos komandą.
„Vos tik įėjęs iš žaidėjų veido išraiškų supratau, jog viskas šimtu procentų nuspręsta ir visi nutarė užsidirbti. Bet be manęs negalima buvo priimti galutinį sprendimą – aš vyriausias komandos žaidėjas.
Fiodoras Čerenkovas man sako: „Sėskis“. Kam jis tai darė. Suprantu, jog R. Dasajevas galėjo parsiduoti... Dar kiti pinigams neabejingi – taip pat galėjo parsiduoti. Bet Fedia? Jis juk „Spartak“ komandos sąžinė... Žodį tarė S. Šavlo. Jis pradėjo sakyti, kad taip ir taip, lietuviai pasiūlė kiekvienam futbolininkui po 500 rublių. Tais laikais – dideli pinigai. Sakė, kad reikia visai komandai balsuoti – jei nors vienas bus „prieš“, tada sandėris nevyks.
Aš tada pabandžiau pasižiūrėti, kas iš mano bendraklubių yra pinigų vergai. Sakau, jei tiems vyrukams lietuviams taip striuka ir tik su mūsų pagalba jie gali pirmą kartą iškovoti SSRS čempionato medalius, gal padedame jiems nemokamai? Visi kategoriškai sumykė „ne“. Tada sakau – aš „prieš“. Stojo nejauki tyla“, - pasakojo A. Bubnovas.
Buvęs žaidėjas teigė, kad jau tuomet buvo pasirengęs sakyti tiesą: „Sėdėjau ir visiems sakiau – jūs juk dabar man davėte 16 kozirių, kuriuos aš tikrai panaudosiu“.
A. Bubnovas pasakė apie sandėrį treneriui ir šis pažadėjo komandą atleisti, jei ji pralaimės. „Spartak“ įveikė „Žalgirį“ 3:0 ir lietuviai galutinėje čempionato įskaitoje liko penkti. Tačiau 1987 metais Vilniuje žalgiriečiai netikėtai lengvai 5:2 nugalėjo „Spartak“ ir iškovojo SSRS bronzos medalius.
