Iš įvairių Europos kraštų Lietuvos futbolininkai pirmadienį pradėjo rinktis į stovyklą Vokietijoje. Tarp jų vėl yra žaidėjas, galintis numesti kamuolį iš užribio iki vartų.
M. Stankevičiaus ginklų arsenale yra ne tik šis triukas. Šiais metais Romos „Lazio” gynėjas neturėjo daug progų visko parodyti.
Pastarąsias oficialias rungtynes M. Stankevičius žaidė Europos taurės turnyre vasarį su Madrido „Atletico” ekipa ir netrukus pajuto kairės kojos Achilo sausgyslės skausmus.
„Lazio” gydytojams ne iškart pavyko nustatyti skausmų priežastį – 31 metų futbolininkas dar porą mėnesių bandė išsigydyti traumą be operacijos.
Vis dėlto balandžio mėnesį chirurgai operavo sausgyslę, ir M.Stankevičius ilgam iškrito iš rikiuotės.
Kai Lietuvos rinktinė praėjusį mėnesį startavo pasaulio čempionato atrankos varžybose dvikovomis su Slovakija ir Graikija, jos ilgametis žaidėjas pirmą kartą išbandė save draugiškose rungtynėse kaip „Lazio” komandos narys.
Praėjusią savaitę Lietuvos rinktinės treneris Csaba Laszlo pakvietė M. Stankevičių rengtis dvejoms rungtynėms išvykoje – spalio 12-ąją su Lichtenšteinu ir spalio 16 dieną su Bosnija ir Hercegovina.
„Marius dar neturi žaidimo praktikos, bet gali būti naudingas mums vien būdamas komandoje”, – sakė Cs. Laszlo.
Tačiau nuo 2002 metų rinktinei atstovaujantis, 59 rungtynes nacionalinėje komandoje sužaidęs ir 5 įvarčius įmušęs gynėjas nenori būti vien komandoje.
Po traumos grįžtantis M. Stankevičius tikisi būti naudingas rinktinei žaisdamas.
– Mariau, ar Achilo sausgyslė netrukdo žaisti futbolo visu pajėgumu? – „Lietuvos rytas” paklausė M. Stankevičiaus.
– Daug nuveikiau, kad atgaučiau jėgas po traumos.
Jau kelias savaites treniravausi su „Lazio” ir dabar viskas atrodo gerai.
Pasitaiko, kad koja dar būna šiek tiek sustingusi rytais ir sausgyslę reikia pramankštinti. Tai natūralu – koja turi priprasti prie krūvių.
Bet treniruotėse gerai įšylu ir jokių bėdų nejaučiu.
– Buvote registruotas keliems Italijos čempionato mačams, bet „Lazio” gretose šį sezoną dar nežaidėte. Kada numatytas jūsų grįžimas?
– Esu pasirengęs rungtyniauti. Tačiau dėl traumos prie Romos klubo prisidėjau paskutinis, todėl, matyt, ir šansą žaisti gausiu paskutinis.
Gerbiu komandos draugus ir suprantu, kad turiu sulaukti savo eilės.
„Lazio” žaidžia gerai („Serie A” pirmenybėse Romos ekipa žengia trečia. – Red.), demonstruoja gražų futbolą ir įsilieti į laiminčią komandą nėra taip paprasta.
– Ar tikitės rungtyniauti Lichtenšteine ir Bosnijoje?
– Atvykau, kad būčiau naudingas komandai. Treneris įvertins, kokios esu sportinės formos, ir nuspręs, ar būsiu naudingas rinktinei aikštėje.
Visi esame profesionalai ir norime žaisti. Aš jaučiuosi esąs pasiruošęs rungtyniauti ir atiduoti visas jėgas.
– Šįkart rengtis atrankos varžyboms rinktinė susirinko Vokietijoje. Ar ten patogiau treniruotis nei Lietuvoje?
– Man sąlygos geros ir Lietuvoje, ir užsienyje. Šįkart būsime arti Lichtenšteino ir išvengsime ilgų skrydžių.
Atrodo, tik apie 150 km mus skirs nuo Lichtenšteino, o tai yra privalumas.
– Kokia dabar atrodo svarbiausia pernykščio pralaimėjimo 0:2 Lichtenšteine priežastis?
– Praeitis nieko nereiškia, reikia žvelgti į priekį. Žinoma, mums būtų pragaištinga žaisti taip, kaip žaidėme tada.
Reikia kitaip nusiteikti ir įvertinti varžovus. Įsitikinome, kad bet kuri komanda mums gali pridaryti bėdų. Juk ir Lietuvoje neįveikėme Lichtenšteino.
Šiemet nesame iškovoję nė vienos pergalės, todėl turime žūtbūt pagerinti savo žaidimą ir nusiteikti varžyboms.
Turime gerbti varžovus, bet atėjo laikas įrodyti, kad mes esame stipresni. Tai nebus lengva, bet laimėti būtina, ir žaidėjai privalės kovoti daugiau nei 100 procentų savo galimybių.
– Kaip vertinate Lietuvos rinktinės startą atrankos varžybose – lygiąsias 1:1 su Slovakija Vilniuje ir nesėkmę 0:2 Graikijoje?
– Žinoma, popieriuje šie varžovai yra stipresni.
Bet aikštėje su slovakais viskas klostėsi neblogai. Tiesa, galėjome daugiau sukurti ir geriau pasinaudoti progomis įmušti įvartį. Jei sukuri mažai progų, reikėtų bent tomis retomis galimybėmis pasinaudoti.
Su graikais, aišku, buvo sunkiau ir vien gerų norų neužteko.
Vis dėlto tikiu, kad dar galime šį tą įrodyti tiems, kurie tiki mumis, taip pat ir skeptikams, kurie tiki mažiau.
– Deividas Šemberas po pralaimėtų rungtynių Graikijoje nusivylęs kalbėjo: „Šis pralaimėjimas sunkina mūsų galimybes siekti aukštų tikslų.” Ar ir jūs manote taip pat?
– Galbūt Deividas pasakė tai iškart po mačo paveiktas emocijų. Jis – tikras profesionalas ir priminė, kad situacija nėra paprasta, o nesėkmė nustūmė mus žemyn grupės lentelėje.
Tačiau viltis miršta paskutinė. Reikia tikėti iki pabaigos.
Pamirškime tai, kas įvyko, ir galvokime apie kitas rungtynes. Tiesiog mums reikia laimėti kuo daugiau mačų, kad pakiltume aukščiau.
– Vadovaujant Cs. Laszlo Lietuvos rinktinė per 7 rungtynes, įskaitant ir kontrolines, įmušė tik 2 įvarčius. Kokios, jūsų nuomone, tokio nerezultatyvaus žaidimo priežastys?
– Pavieniui nė vienas mūsų puolėjas, kad ir kas tai būtų – Tomas Danilevičius ar kuris kitas – negali išspręsti šios problemos.
Komanda ginasi drauge ir puola drauge. Kurio nors puolėjo atakos užbaigimas gali būti geresnis ar blogesnis, bet visas puolimo organizavimas yra komandinis reikalas. Šią problemą galima išspręsti tik kartu.
Ataką dažniausiai pradeda vartininkas, o išvadas turi padaryti visi. Manau, jas padarė ir mūsų treneris.
Turime visi būti susitelkę, įskaitant ir federacijos darbuotojus. Vien tik nustatę, kas galėjo įmušti įvartį, bet nepataikė, nieko neišspręstume. Visi turėtų prisiimti atsakomybę, nes visi atstovaujame savo šaliai.
– Pasaulio čempionato atrankos startą užgožė įvykiai už aikštės ribų, kai teismas nuo pareigų nušalino, o paskui grąžino federacijos prezidentą Julių Kvedarą. Kaip reagavote į šį skandalą būdamas Italijoje?
– Man sunku komentuoti, nes nežinau teisybės. Ši situacija nebuvo visiškai atskleista, ir vertinti tai, kas buvo skelbta žiniasklaidoje, man yra sudėtinga.
Mano noras yra vienas – kelti šalies futbolo lygį. Man norėtųsi, kad visi – anksčiau dirbę federacijoje, dabar ten dirbantys ir norintys ten ateiti – siektų bendrų tikslų. Kad kiekvieno nuomonė būtų išklausyta.
Būtų gerai, kad dabar federacijoje dirbantys atsižvelgtų į žmones, kurie nori ateiti. Tik bendromis pajėgomis galima ką nors nuveikti, nes sukdamiesi sename rate mes netobulėsime.
Esame maža šalis ir mums reikėtų vertinti kitų nuomonę ir patirtį. Įsivaizduoju, kad yra daug žmonių, kurie norėtų pagerinti situaciją.
– Kurie jūsų minimi nauji žmonės būtų naudingi šalies futbolui?
– Neturiu konkrečių pavardžių. Po skandalo daug žmonių pradėjo kalbėti, kad viską pakeistų, bet vienas atėjęs asmuo per dieną neapvers pasaulio.
Viskas turi būti daroma žingsnis po žingsnio.
Pasaulio futbolo milžinės Ispanija ir Vokietija irgi neišvengė duobių, nelaimėdavo tiek rungtynių. Šios šalys iškėlė sau tikslus, pakeitė organizaciją, struktūrą ir pakilo į kitą futbolo lygį.
Nesakau, kad Lietuva kada nors bus kaip Ispanija, Vokietija ar Anglija, bet šios šalys gali mums būti pavyzdys.
