Antrojoje – tos ekipos, kurios laikui bėgant tai sustiprėja, tai nusilpsta, tai priartėja prie geriausiųjų grupės, tai nutolsta (Čekija, Kroatija, Graikija, Rumunija.). Prieš varžybas su jomis drįstame svajoti apie pergalę.
Trečiojoje – tokios pačios, kaip mūsų šalies komanda: svajojančios bent kartą patekti į finalinį turnyrą ir retkarčiais savo svajonę įgyvendinančios (Slovėnija, Latvija, Estija, Suomija...). Čia jau laukiame gražių pergalių, bent savo aikštėje.
Pagaliau – ketvirtoji, kuri skirta futbolo nykštukams, žinantiems, kad niekada jokiomis aplinkybėmis jiems nelemta pakilti aukščiau priešpaskutinės vietos savo atrankos grupėje, bet dėl to neprarandantiems geros nuotaikos ir troškimo retkarčiais išplėšti tašką arba net visus tris rungtynėse su galingesniais.
Į šią krūvelę greta San Marino, Andoros, Farerų salų bei kai kurių kitų ekipų patenka ir Lichtenšteino rinktinė, su kuria svečiuose vėl žais Lietuvos futbolininkai. Susitikimuose su tokio lygio komandomis pergalė atrodo privaloma, bet koks kitoks rezultatas gėdingas, ir tai sunkiomis psichologinėmis grandinėmis pakimba ant labiau tituluotų ekipų žaidėjų. Kartais juos palaužia, kaip tai pernai birželį atsitiko su Lietuvos rinktine. Svečiuose vietoje pergalės, kuri atrodė lengvai ir maloniai pasiekiama, kaip prisirpusi saldi braškė, buvo pralaimėta 0:2. Tai buvo gilus psichologinis nokautas ir rinktinės futbolininkams, ir jos ištikimiausiems gerbėjams. Nelaimėti Lichtenšteine – na ką gi, pasitaiko. Pralaimėti 0:1 – būna gi avarijų ir lygiame kelyje.
Bet pralaimėti 0:2 – tai jau katastrofa, tai košmaras, tai siaubingas sapnas, dėl kurio naktį iš lovos turėtų šokinėti visi, kam brangi ir svarbi mūsų nacionalinė futbolo ekipa.
Brazilai pabunda išpilti šalto prakaito, kai susapnuoja pralaimėjimą 1:2 Urugvajui lemiamose 1950 metų pasaulio futbolo čempionato rungtynėse gimtajame Rio de Žaneiro „Maracana“ stadione. Tai, kad ‚kanarėlės“ po to penkis kartus tapo pasaulio čempionais, nė kiek nenuramino jų gerbėjų. Beje, ir „kanarėlėmis“ brazilai tapo (kanarėlių spalvos geltonus marškinėlius apsivilko) kaip tik norėdami užmiršti košmarą, patirtą stebint 200 tūkstančių gerbėjų didžiausio pasaulyje stadiono tribūnose. Iki tol jų pagrindinė aprangos spalva buvo balta. Po lemtingo pralaimėjimo Urugvajui brazilai nė karto nebeužsivilko baltų marškinėlių, pakeitė juos geltonais.
Italai šaukia naktimis, prisiminę pralaimėjimą 0:1 Šiaurės Korėjai (Korėjos Liaudies Demokratinei Respublikai) 1966 metų pasaulio čempionate Anglijoje. Nedidukai korėjiečiai (dėl žemo ūgio juos anglai praminė „žokėjų vienuolike“) žaidė labai darniai, pasiaukojančiai ir pelnė Midlsbro stadiono žiūrovų simpatijas ne tik raudonai - balta apranga (tokios ir „FC Middlesbrough“ spalvos), bet ir žaidimo stiliumi. Pralaimėjusius italus (jų gretose buvo Sandro Mazzola, Giacinto Facchetti, kitos žvaigždės, žibėjusios ir prieš tai, ir po to) gimtinėje pasitiko pernokusių pomidorų kruša. Iš kitos pusės, pomidorai vis dėlto geriau nei akmenys.
Vengrai negali susitaikyti su pralaimėjimu 2:3 Vakarų Vokietijai 1954 metų pasaulio čempionato finale Šveicarijoje. Legendinė Vengrijos komanda, sutriuškinusi Anglijos rinktinę ir Londone (6:3), ir Budapešte (7:1), jau penkerius metus niekam nepralaimėjusi, tame pačiame turnyre Vakarų Vokietiją jau kartą patiesusi 8:3, aštuntoje finalo minutėje pirmavusi 2:0, pralaimėjo. Žaidėjai net nesiryžo grįžti į Budapeštą, tylomis išlipo mažoje geležinkelio stotelėje už kelių dešimčių kilometrų nuo sostinės.
Rumunijos futbolo košmaras – pralaimėjimas Kluže 0:3 Lietuvai (prisimenate?). Kitos šalys irgi turi savo futbolo siaubinguosius sapnus.
Lietuvos rinktinės pernykštis pralaimėjimas Lichtenšteino sostinės Vaduco „Rheinpark“ stadione, stebint vos 2 tūkstančiams žiūrovų, privertė mus atsisveikinti su viltimis toliau kovoti dėl vietos Europos čempionato finalinėje dalyje. Revanšas Kaune buvo blankus, ramus, netgi liūdnokas. Lietuvos rinktinė tą gražų rugsėjo pradžios vakarą neatrodė stipresnė už Lichtenšteino futbolininkus, tuo labiau, kai iš aikštės buvo pašalintas Edgaras Česnauskis. 0:0 – šis rezultatas atspindėjo jėgų pusiausvyrą ir nuotaikas tą dieną. Žiūrovai galėjo įsitikinti, kad Lichtenšteino rinktinėje nėra (ir niekada nebuvo) tikrų žvaigždžių, bet nykštukinės šalies futbolininkų darnūs veiksmai ir geras fizinis pasirengimas leidžia pasipriešinti individualiai stipresniems varžovams. Liūdniausia, kad Lietuvos rinktinė per dvejas rungtynes su Lichtenšteinu 2011 metais ne tik nepasiekė bent vienos pergalės, bet ir neįmušė nė vieno įvarčio. 0:2 ir 0:0. Skaičiai nemeluoja.
Buvo ir linksmesnių dvikovų su Lichtenšteinu. Pirmą kartą žaista Vilniaus „Žalgirio“ stadione 1996 metų rudenį. Tai buvo atranka į pasaulio čempionatą Prancūzijoje. Edgaras Jankauskas įspyrė 11 metrų baudinį, bet antrojo kėlinio pradžioje Harry Zechas pasiuntė kamuolį į Gintaro Staučės vartus. Beje, tai buvo vienintelis H.Zecho įvartis per 12 žaidimo rinktinėje metų. Santykis tapo 1:1, ir visa laimė, kad tuoj pat Arminas Narbekovas nestipriu, bet nuostabiai tiksliai ir gudriai atliktu baudos smūgiu vėl išvedė Lietuvą į priekį. Taip ir baigėsi – laimėjome 2:1.
Tą kartą Lichtenšteine sekėsi sklandžiai įgyvendinti planus – Ešeno „Sport Park“ arenoje 1997-ųjų pavasarį Edgaro Jankausko ir Tomo Ražanausko smūgiai lėmė Lietuvos rinktinės pergalę 2:0. Benjamino Zelkevičiaus treniruojama komanda šauniai rinko taškus ir rudenį buvo per žingsnį nuo atkrintamųjų dvikovų dėl teisės žaisti Prancūzijoje, bet italų kilmės Airijos rinktinės puolėjas Tony Cascarino neleido išsilipdyti mūsų viltims. Vis dėlto malonu prisiminti rungtynių su Airija vakarą aistromis kunkuliuojantį „Žalgirio“ stadioną, kai kiekvienas žiūrovas tikėjosi mažo stebuklo.
Iš viso su Lichtenšteinu balansas teigiamas – 2 pergalės, 1 lygiosios, 1 pralaimėjimas, įvarčiai 4:3 mūsų naudai. Panašu, kad dabar atėjo laikas mums nugalėti, nes pernykštes žaizdas geriausiai gali gydyti pergalės. Tuo labiau, kai jų taip seniai nebuvo (jau metai ir mėnuo – per 10 rungtynių iš eilės nė karto nesidžiaugta pergale). Be to, ir treneriui C.Laszlo būtų malonu patirti, ką reiškia nugalėti būnant Lietuvos rinktinės treneriu.
Beje, Lichtenšteino nykštukai ne tokie maži, kaip atrodo iš tolo. Pergalė 2:0 toli gražu ne didžiausia jų istorijos archyve. 2006 metais svečiuose jie 4:0 įveikė Liuksemburgo ekipą. Be Lietuvos rinktinės, Lichtenšteino galingųjų nykštukų aukomis po kartą yra tapę Andoros, Azerbaidžano, Islandijos, Latvijos, San Marino ir Saudo Arabijos futbolininkai. Du kartus Lichtenšteinas yra įveikęs vienintelę komandą pasaulyje – Liuksemburgą. Tris ar keturis kartus – dar nieko neteko.
Vis dėlto šlovingiausiu Lichtenšteino futbolo rinktinės istorijos puslapiu vadinama ne kokia nors pergalė, o lygiosios 2:2 rungtynėse su Portugalija 2004 metų rudenį.
Šis atrankos varžybų į pasaulio čempionatą ciklas Lichtenšteinui prasidėjo skausmingai: namie Vaduce beviltiškai 1:8 buvo įveiktas Bosnijos ir Hercegovinos ekipos, o Bratislavoje ne tik pralaimėjo Slovakijai 0:2, bet ir prarado dėl traumos pagrindinį vartininką Peterį Jehlę, kuris negalės žaisti ir su Lietuva.
Iš viso per savo istorija Lichtenšteino rinktinė sužaidė 136 rungtynes, iš kurių 11 laimėjo, 16 sužaidė lygiomis, o likusias 109 pralaimėjo. Bendras įvarčių santykis 62:401. Suapvalinus gautųsi jų vidutinis rezultatas 0:3. Mums šiandien visai tiktų, ar ne?
