18 – metis T.Švedkauskas jau susidūrė su daugeliu futbolo garsenybes lydinčių dalykų – pilnais stadionais, autografų dalijimu ir alinančiu darbu treniruotėse. Vis dėlto anksti į aukšto lygio komandą prasimušęs Tomas savo pasiekimų nesureikšmina. Patekęs į pagrindinę AS „Roma“ komandą Tomas suprato, kiek daug darbo dar turi įdėti, kad taptų aukščiausio lygio vartininku.
Vis dėlto Tomas džiaugiasi, kad Romoje turi puikias sąlygas toliau siekti savo tikslų. Marijampolės „Sūduvoje“ karjerą pradėjęs vartininkas nuotaikingai sutiko pasidalinti įspūdžiais, patirtais futbolu alsuojančioje Italijoje.
- Tomai, esi garsaus klubo „Roma“ narys. Ar dar prieš pora metų būtum patikėjęs tokia sėkminga karjeros pradžia?, - oficiali Marijampolės „Sūduvos“ svetainė fksuduva.lt paklausė T. Švedkausko.
- Na, jeigu prieš pora metų bučiau išgirdęs, kad taip anksti atsidursiu tokiame klube, ko gero, būčiau tik nusijuokęs. Aišku, visada turėjau tikslą žaisti geroje komandoje, bet būtų buvę sunku patikėti, kad tai nutiks taip greitai.
- Papasakok, kaip atsidūrei Romos komandoje.
- Agentas mane susirado žaidžiantį už U-17 rinktinę ir pakvietė atvykti į peržiūrą Italijoje. Po peržiūros „Fiorentina“ klubas mane išsinuomavo iš Marijampolės „Sūduvos“ ir likau treniruotis ten. Vieno turnyro pusfinalyje susitikome su AS „Roma“ komanda. Man pasisekė sužaisti labai geras rungtynes ir nuo to laiko manimi pradėjo domėtis Romos klubas. Kai pasibaigus sezonui paaiškėjo, kad „Fiorentina“ man sutarties nesiūlo, pasirašiau kontraktą su AS „Roma“.
- Į Italiją išvykai iš Marijampolės „Sūduvos“. Ar nesigaili, kad nesuspėjai debiutuoti pagrindinėje „Sūduvos“ komandoje?
- Kažkada susimąsčiau, kad oficialiai dar nedebiutavau „Sūduvoje“. Bet galbūt kada nors gyvenime debiutuosiu ( juokiasi ).
- Italijoje esi antrus metus. Ar jau sugebi bendrauti itališkai?
- Italų kalboje jau „prasilaužiau“. Atvykęs čia, apie pusę metų mokiausi kalbos. Dar netobulai, bet dabar jau galiu bendrauti itališkai.
- Taigi itališkai galėtume pasikalbėti ir apie valgį, o ne tik futbolą?
- Taip, galėtume kalbėti ir apie valgį ( juokiasi ).
- Koks buvo pirmas įspūdis, kai atvykai į komandos treniruotę su visame pasaulyje pažįstamais futbolininkais?
- Na, įspūdis tikrai buvo nemažas ( šypsosi ). Pamenu, kai mane ir dar vieną jauną žaidėją atvedė į rūbinę, kur pamačiau žaidėjus, kuriuos buvau matęs tik per televiziją. Apėmė gana keistas jaumas. Atrodo neseniai M.Stekelenburgą mačiau žiūrėdamas Europos futbolo čempionatą, o dabar jis stovi šalia manęs.
- AS „Roma“ klubo žaidėjai Italijoje – žvaigždės. Kaip reagavai į dėmesį, kurį gavai patekęs į šią komandą?
- Kai išvykome į pirmą stovyklą Austrijoje, mūsų treniruotes stebėjo daug žiūrovų, o po jų trys futbolininkai dalindavo autografus. Maniau, kad žmonėms įdomios tik komandos žvaigždės, bet po vienos treniruotės tarp autografus dalinančių žaidėjų pavardžių pamačiau ir savąją. Klausiau klubo administratoriaus, ką man reikės ten daryti – juk niekas manęs nepažįsta ( juokiasi ). Bet kai nuėjau ten, žmonės jau žinojo mano vardą, o aš pasirašinėjau. Sulaukti tokio dėmesio jausmas buvo keistas, bet dabar kartas nuo karto tenka padėti parašą.
- Su kuo iš komandos draugų bendrauji daugiausiai?
- Daug bendravimo nėra, po treniruočių visi eina savais keliais. Atviriau pasikalbu ir daugiausiai laiko praleidžiu su vartininkais M.Stekelenburgu ir B.Lobontu bei komandos jaunimu.
- Kiek kartų jau buvai išbėgęs į aikštę su pagrindine „Roma“ komanda?
- Pirmosios stovyklos metu du kartus buvau išbėgęs į aikštę draugiškose rungtynėse. Vieną kėlinį žaidžiau su vietine austrų komanda. Šios rungtynes nebuvo sunkios, laimėjome dideliu rezulatu. Žaidžiant prieš Vienos „Rapid“ komandą treneris mane į aikštę pasiuntė 75 – ąją rungtynių minutę, pakeičiau B.Lobontą. Daug darbo nebuvo, pagavau vieną varžovų smūgį.
- Labai jaudinasi žengdamas į aikštę?
- Iš tikrųjų nesitikėjau, kad treneris išleis mane į aikštę. Viskas vyko greitai, todėl nespėjau pradėti jaudintis ( šypsosi ).
- Ar atstovauji AS „Roma“ klubo dublerių komandai?
- Taip, atstovauju klubo dublerių komandai. Jau sužaidėme kelias čempionato rungtynes. Pradžia nebuvo pats geriausias laikotarpis, bet dar įsibėgėsime.
- Esi pagrindinis dublerių komandos vartininkas?
- Taip. Rungtynėse, kurias žaidėme, aikštėje buvau visą laiką.
- AS „Roma“ klube esi trečias vartininkas. Ar didelį įspūdį palieka pirmųjų dviejų komandos vartininkų meistriškumas?
- Šių žaidėjų meistriškumas man paliko labai gerą įspūdį. Tik atvykęs į komandą iškart pajaučiau, kokio lygio futbolas čia yra žaidžiamas. Abu vartininkai labai techniškai gaudo kamuolį, gelbsti vartus nuo smūgių, o M.Stekelenburgas kojomis žaidžia kaip aukščiausio lygio vidurio saugas. Treniruodamasis su „Fiorentina“ klubo dubleriais galėjau jaustis vienas iš geresnių žaidėjų, o čia tik atvažiavęs iškart supratau, kokioje vietoje esu ir kiek dar reikia dirbti. Vyresni kolegos negaili man patarimų ir stengiasi padėti tobulėti.
- Kaip apibūdintum AS „Roma“ klubo treniruotes?
- Du pasiruošimo sezonui mėnesiai buvo sunkiausi mano gyvenime ( šypsosi ). Pasiruošimas buvo labai sunkus. Atrodė, kad niekada nebaigsime bėgioti. Iš pradžių buvome stovykloje Austrijoje, tuomet skridome į JAV. Komanda vyko į dar vieną stovyklą Austrijoje, bet tuo metu buvau išvykęs į Lietuvos rinktinę.
Sezonui prasidėjus, treniruotės šiek tiek palengvėjo, bet ir dabar dirbame tikrai daug ir sunkiai.
-Ar iš komandos trenerių girdėjai atsiliepimų, ką tau labiausiai reikėtų tobulinti?
- Kiekvieną dieną labai gerai girdžiu, ko man trūksta ( juokiasi ). Man tikrai daug ko trūksta. Kai iš „Sūduvos“ atvykau į „Fiorentiną“, pasijaučiau tarsi futbolo naujokas – nieko nemoki, reikia visko mokytis iš naujo. Šioje komandoje išmokau daug dalykų, turėjau gerą vartininkų trenerį. Tačiau atvykęs į Romą vėl atsidūriau tokioje pat situacijoje – kaip naujai gimęs vartininkas. Visi pasakoja skirtingus dalykus, kelia skirtingus uždavinius ir dirbti reikia iš naujo. Tačiau tokiu būdu ir tobulėji, stengiesi įsiminti dalykus, kurių tave moko.
- Ar pats asmeniškai jautiesi labai patobulėjęs nuo to laiko, kai atvykai į Italiją?
- Tą geriau pasakyti galėtų mano žaidimą iš šalies stebintys žmonės. Bet tikrai jaučiuosi išmokęs daug naujų dalykų, kurių iki tol nebuvau girdėjęs.
- Roma yra vienas dažniausiai turistų lankomų Europos miestų. Ar po sunkių treniruočių dar lieka noro išeiti pasigrožėti supančia aplinka?
- Daug laiko neturiu. Jeigu turime laisvą sekmadienį, tai pavyksta pasivaikščioti po miestą. Iš pradžių su broliu ir drauge buvome apžiūrėti svarbiausių miesto vietų. Jau galiu susigaudyti, kaip kur patekti. Roma tikrai labai gražus antikinis miestas, kuriame yra į ką pažiūrėti. Tiesa, po Florencijos, kurią gali apvažiuoti su taksi, Roma man atrodo labai didelė.
- Kaip apibūdintum Italijos žmones, kultūrą?
- Nepaneigsi, kad kultūra šiek tiek skiriasi. Bet viskas gerai, bendrauju su italais, tvarkau iškylančius reikalus. Italai mėgsta visur vėluoti, bet jau spėjau prie to priprasti ( juokiasi ).
- Ar įsivaizduotum save baigusį karjerą ir gyvenantį Italijoje?
- Na, visam gyvenimui likti tikrai neplanuočiau, tolimą savo ateitį norėčiau sieti su Lietuva. Galbūt mano patriotiškumas atgimė dėl to, kad namus palikau taip anksti. Labai vertinu Lietuvą ir savo namus. Kol žaisiu futbolą būsiu ten, kur man reikės būti, bet baigęs karjerą norėčiau gyventi Lietuvoje. O kaip bus, pamatysime.
- Atstovauji Lietuvos U-19 rinktinei. Ką tau reiškia žaisti už savo šalį?
- Kvietimas į rinktinę būnant Italijoje yra tarsi palaima. Tai yra galimybę grįžti namo ir garbė atstovauti savo šalį. Labai džiaugiuosi, kad treneris pasitiki manimi ir leidžia žaisti. Stengiuosi jo nenuvilti ir pateisinti dedamas viltis.
- Vasarą Lietuvoje vyks Europos U-19 čempionatas. Ar su komandos draugais jau pasikalbate apie šį artėjantį iššūkį?
- Na, mūsų laukia tikrai rimtas iššūkis. Šiuo metu ir žaidžiame su panašaus pajėgumo komandomis, kokias sutiksime Europos čempionate ( Danija, Turkija, Serbija ). Aišku, kad su komandos draugais pasikalbame apie tai. Laukia pačios stipriausios komandos. Iš mūsų komandos niekas nieko nesitikės, turėsime atiduoti visas jėgas ir tiek. Pamatysime, ką sugebėsime nuveikti.
