Kažkas panašaus dabar vyksta su Bosnijos ir Hercegovinos rinktine. Išugdę aukščiausio lygio žaidėjų, jie skina svarias pergales ir pretenduoja vykstančiose pasaulio čempionato atrankos varžybose užimti savo grupėje pirmą vietą.
Dvi pergalės triuškinančiais rezultatais (8:1 prieš Lichtenšteiną, 4:1 prieš Latviją), lygiosios 0:0 grupės favoritais vadintų graikų aikštėje. Kitas barjeras kelyje į išsvajotą turnyrą Brazilijoje – Lietuvos rinktinė, atsigaunanti nuo „Lichtenšteino sindromo“ ir norinti įrodyti, kad gali įveikti ne tik tokius varžovus.
Beveik lygiai prieš 14 metų (1998 metų spalio 14 dieną) Lietuvos rinktinė, kurią tuomet treniravo Kęstutis Latoža, sugebėjo Vilniaus „Žalgirio“ stadione šauniai įveikti Bosnijos ir Hercegovinos rinktinę rezultatu 4:2. Tai buvo Valdo Ivanausko benefisas. Žiūrovai seniai laukė, kad „Hamburger SV“ puolimo žvaigždė ir aistruolių numylėtinis prapliuptų įvarčiais Lietuvos rinktinėje, bet Valdas neskubėjo įgyvendinti jų lūkesčių. Iki dvikovos su bosniais.
Ji prasidėjo liūdnai lietuviams: jau 4 minutę svečių komandos kapitonas Muhamedas Konjičius įmušė įvartį. Lietuvos rinktinei tai buvo šoko terapija, kuri padėjo atsigauti po nesėkmės prieš kelias dienas namie vykusiose rungtynėse su Farerų salų rinktine, kai sužaista tik 0:0.
Lietuviai pradėjo žaisti greitai, ryžtingai, kietai ir jau 10 minutė V.Ivanauskas išlygino rezultatą. Po pertraukos jis išvedė mūsų nacionalinę ekipą į priekį, bet neilgam, tik minutei: po techniškojo puolėjo Elviro Baljičiaus smūgio vėl lygu – 2:2.
Tą rudens vakarą V.Ivanauskas buvo nesulaikomas: 75 minutę jis trečią kartą pasiunčia kamuolį į bosnių vartus, ir varžovai jau nebeatsitiesia. Gražią pergalę paskutinę minutę vainikuoja Virginijus Baltušnikas, po išradingo, veržlaus derinio įridendamas kamuolį į tuščius Bosnijos ir Hercegovinos rinktinės vartus. Pergalė – 4:2.
Spaudos konferencijoje po rungtynių ir treneris K.Latoža, ir tuometinis Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Vytautas Dirmeikis švytėjo. Džiaugėsi ir visa Lietuva, nes buvo pasiekta viena gražiausių, rezultatyviausių pergalių Lietuvos nacionalinės rinktinės istorijoje.
Atsakomosiose rungtynėse savo šalies sostinėje Sarajeve 1999 metų birželio pradžioje Bosnijos ir Hercegovinos futbolininkai atsirevanšavo. Pirmą jų įvartį vėl įmušė komandos kapitonas (šį kartą Meho Kodro iš 11 metrų baudinio), o paskutinę minutę saugas Elviras Boličius dar kartą įspyrė kamuolį į vartus. Lietuvos rinktinė pralaimėjo 0:2 negailestingoje kovoje, kurioje iš aikštės buvo pašalinti ir bosnis, ir lietuvis.
Tai buvo atrankos į 2000 metų Europos čempionatą Belgijoje ir Olandijoje rungtynės. Savo grupėje Lietuva ir Bosnija – Hercegovina surinko vienodai taškų (po 11), bet bosnių buvo geresnis įvarčių skirtumas, todėl jie užėmė trečią vietą, o lietuviai ketvirtą.
Dar kartą likimas suvedė abi komandas per atranką į 2006 metų pasaulio čempionatą Vokietijoje. Lietuviai, kuriems dabar vadovavo Algimantas Liubinskas, šauniai startavo – 1:1 Belgijoje, 4:0 ir 1:0 su San Marinu, 0:0 Vilniuje su Ispanija.
Nepatyrę pralaimėjimo jie atvyko į Sarajevą, kur irgi nepasidavė, sužaidė 1:1. E.Boličius įmušė pirmasis, bet Marius Stankevičius puikiu galvos smūgiu išlygino rezultatą įpusėjus antrajam kėliniui. Po penkių minučių jį teisėjas išprašė iš aikštės, ir tai tapo negražios tradicijos tęsiniu. Trečias rungtynes iš eilės komandos baigė nepilnų sudėčių. Tai bosnis būdavo šalinamas, tai lietuvis, tai ir tas, ir tas.
Ketvirtosios rungtynės šiuo atžvilgiu nebuvo kitokios. Vilniaus „Vėtros“ stadione, tada besipuikavusiam puikia natūralia veja, lietuviai su pasmerktųjų ryžtu šturmavo bosnių vartus, norėdami atsilošti po anksti praleisto Sergejaus Barbarezo smūgio. Viltis ruseno, kol jos neužpūtė keista, bet šiurkšti Edgaro Česnauskio pražanga aikštės viduryje, palydėta teisėjo raudone kortele. Viskas buvo baigta. Turėdami žaidėju daugiau, bosniai atsilaikė. Pralaimėjome 0:1 ir susitaikėme su tuo, kad Vokietijos stadionuose dėl FIFA pasaulio taurės nekovosime.
Lietuviai grupėje užėmė penktą vietą, bosniai buvo treti.
Šiandien Zenicos „Bilino Polje“ stadione, kuris dėl tribūnų artumo prie aikštės ir ypač emocingų (sako, pasiutusių) sirgalių vadinamas „Raganų katilu“, įvyks penktosios rungtynės. Įdomu, ar komandos pirmą kartą baigs dvikovą pilnų sudėčių? Įdomu, ar ten, kur latviai buvo sutriuškinti 1:4, lietuviai atsilaikys geriau? Įdomu, ar pergalė Lichtenšteine nereiškia Lietuvos rinktinės nesėkmių serijos pabaigos?
Varžovas labai rimtas, bet su tokiais mums kaip tik geriau sekasi, nei su Farerų salomis ar panašiais. Tai kas, kad jie turi pergalių prieš Italiją (2:1), Daniją (3:0 ir 2:0), Turkiją (2:0 ir 3:2), Urugvajų (3:2), Čilę (1:0), Norvegiją (2:1). Nesvarbu, kad jie vos nepateko į 2010 metų pasaulio čempionatą Pietų Afrikos Respublikoje ir šių metų Europos čempionatą Lenkijoje ir Ukrainoje, kai savo atrankos grupėse užimdavo antrą vietą, o atkrintamosiose varžybose vis užšokdavo ant Portugalijos ir pralaimėdavo (0:1 ir 0:1 2009 metais, 0:0 Zenicoje ir 2:6 svečiuose 2011 metais). Po Lichtenšteino mums jau joks varžovas nebaisus.
