46 metų trenerio karjeroje būta ir pergalių, ir skaudžių nusivylimų, pakilimų ir nuopuolių.
2004 metais V. Ivanauskas tapo šalies čempionu treniruodamas FBK „Kauną“, o nuo 2006 metų vadovavo pagrindinei Edinburgo „Hearts“ ekipai. Lietuvis vyriausiojo trenerio poste išbuvo dvylika mėnesių ir per šį laikotarpį jo treniruojama komanda laimėjo Škotijos taurę, o nacionalinėse pirmenybėse iškovojo antrąją vietą.
Po šių pergalių treneris pakeitė ne vieną klubą - vadovavo Vokietijos II „Bundesliga“ klubui Jėnos „Carl Zeiss”, tačiau dėl prastų rezultatų buvo atleistas. Vėliau Gargždų „Banga“, Sumgaito „Standard”, „Šiauliai“ - nė vienoje ekipoje treneris neužsibuvo ilgiau nei vieną sezoną.
Šių metų pradžioje futbolo specialistas persikėlė į Gruziją, kur pradėjo treniruoti praėjusių metų taurės laimėtojų Gorio „Dila“ klubą.
Buvęs Lietuvos futbolo rinktinės puolėjas neslepia, kad jaučiasi neįvertintas tėvynėje, bet yra gerbiamas vokiečių ir reikalingas gruzinams.
Sąlygomis Gruzijoje patenkintas - Kaip atsidūrėte Gruzijoje? - portalas lrytas.lt paklausė V. Ivanausko.
- Sausio mėnesį buvau išvykęs į Vokietiją stažuotis vienoje iš „Bundesliga“ ekipų, vėliau kartu su ta pačia komanda išvykau į pasiruošimo stovyklą Turkijoje.
Skambino buvę draugai, vienas bičiulis turi futbolo akademiją Tbilisyje. Jis manęs paprašė kartu su vokiečių specialistais padėti ugdyti Gruzijos futbolo pamainą.
Taip susiklostė situacija, kad Gorio „Dila“ komandos vyriausiasis treneris išvyko dirbti į Rusijos aukščiausiosios lygos klubą, taigi, kaip būna gyvenime, draugai mane rekomendavo klubo vadovams, o jie paprašė vadovauti klubui iki sezono pabaigos.
Be to, kaip tik klube rungtyniauja keturi tos Tbilisio futbolo akademijos auklėtiniai. Viskas sutapo. Vienai dienai grįžau į Lietuvą pasiimti svarbiausių daiktų.
Sausio pabaigoje iškart grįžau į Tbilisį. Šiuo metu esame Turkijoje, ruošiamės antrajai sezono pusei, sužaidėme vienerias draugiškas rungtynes. Pasirašiau kontraktą iki sezono galo, iki gegužės pabaigos.
Taip pat bendradarbiausiu su Tbilisio jaunimo futbolo akademija. Man padės fizinio parengimo specialistas iš Vokietijos
- Ar jau spėjote įsikurti Gruzijoje?
- Visa komanda gyvena Tbilisyje, Gorio mieste žaidžiame tik namų rungtynes. Treniruosimės taip pat Tbilisyje, tik kartą per savaitę surengsime pratybas Gorio stadione. Iki jo nuo Tbilisio - valanda kelio.
- Goryje nėra tinkamų sąlygų treniruotėms? - Pačiame miestelyje futbolo bazės nėra, todėl klubas treniruojasi šalia Tbilisio.
Tiesą pasakius, toje bazėje, kur klubas paprastai treniruojasi, dar nebuvau, neturėjau laiko. Tbilisyje praleidau tik dvi dienas ir skridome į Turkiją. Taip pat su pačiu Gorio miesteliu dar nespėjau susipažinti.
- Kokio lygio jūsų naujoji ekipa, ar galėtų laimėti Lietuvos pirmenybes?
- Komandos lygis yra aukštas. Nenoriu nieko įžeisti, manau, Lietuvoje būtų pirmaujanti komanda.
- Kokia kalba bendraujate su žaidėjais, administracija?
- Įvairiai. Su kai kuriais rusų kalba, su kitais anglų, nes jaunesni gruzinai, kaip ir jaunimas Lietuvoje, nemoka rusiškai. Su fizinio pasirengimo treneriu - vokiškai. Problemų nėra, administracijoje dirba išsilavinę žmonės, mokantys anglų kalbą.
- Ar Gruzijos futbolo bazės, klubų galimybės yra geresnės nei Lietuvos ekipų?
- Tikrai taip. Ne visi klubai gali tuo pasigirti, bet Tbilisio „Dinamo“ ir „Zestafoni“ turi europinio lygio sąlygas, geromis galimybėmis gali pasigirti Kutaisio „Torpedo“, Batumo „Dinamo“.
Be to, naujoji Gruzijos vyriausybė nusprendė skirti daugiau dėmesio futbolui, stiprinti sporto šakos pozicijas. Žmonės myli futbolą, tai populiariausias sportas Gruzijoje.
Lietuvoje nemato perspektyvų
- Ką veikėte iki sausio mėnesio, iki šių permainų?
- Iš futbolo pasaulio niekur nebuvau dingęs. Manęs Vokietija neužmiršo, tik lietuviai gali tą padaryti. Bendradarbiavau su viena Vokietijos futbolo kompanija. Turėjau galimybę dirbti viename iš lyderiaujančių „Bundesliga“ klubų skautu.
- Gal jus kvietė „Hamburger SV“, kuriam atstovavote ketverius metus?
- Taip, sulaukiau skambučio ir iš Hamburgo. Tačiau ne su šiuo klubu buvau Turkijoje, nes ji stovyklavo Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
- Ar nejaučiate apmaudo, kad negalite savo žinių pritaikyti gimtojoje šalyje?
- Ne, nėra jokio nusivylimo. Paprasčiausiai nesimato perspektyvos, pakanka pasidomėti federacijos veikla, taip pat nėra nuoseklios jaunimo ugdymo programos. Nestovėsime vietoje, bet ir toliau risimės žemyn. Situacija tokia, kokią matome.
Lietuvos futbolo problemų šaknys slypi vaikų ugdymo procesuose. Nežinau, kodėl federacija mažai kreipia dėmesio į tai, gal nenori, gal negali, nežinau. Kol nepakeisime bendros vaikų treniravimo sistemos, tol Lietuvoje nematysime gerų rezultatų.
Nori dirbti Gruzijoje
- Per ligšiolinę trenerio karjerą ilgai neužsibūdavote vienoje komandoje. Galbūt Gruzija bus ilgesnė trenerio karjeros stotelė?
- Paprasčiausiai toks trenerio gyvenimas, niekada nežinai, kur gali atsidurti kitą sezoną, ką treniruosi kitais metais. Dėl to aš nesijaudinu. Žinoma, norisi kažkokio stabilumo. Treneris žino, kad kažkada turės palikti klubą. Dirbu tą darbą, kuris man patinka, ir jam skiriu visą dėmesį, ką galiu, tą atiduodu.
- Kuri pergalė įsimintiniausia per jūsų trenerio karjerą?
- Nėra jokių abejonių, tai Vladimiro Romanovo valdomame „Hearts“ klube, kai užėmėme antrąją vietą, aplenkėme Glazgo „Rangers“, laimėjome šalies taurę. Turiu būti dėkingas V. Romanovui už suteiktą galimybę treniruoti Edinburgo komandą. Šie pasiekimai su „Hearts“ yra patys įsimintiniausi.
- Ar šią žiemą sulaukėte pasiūlymų treniruoti kurią nors Lietuvos futbolo ekipą?
- Taip, buvo skambučių. Tačiau nemačiau jokios perspektyvos dirbti Lietuvoje. Žinau mūsų šalies realybę, kokiomis sąlygomis ruošiasi klubai. Daugeliui klubų žiemos mėnesiai iki sezono pradžios yra kančios. Nėra galimybių Lietuvoje tinkamai pasiruošti sezonui. Išvykti į užsienį gali Lietuvos čempionai, gal dar viena, kita komanda. Turėjau pasiūlymų dirbti Lietuvoje, bet juos atmečiau.
- Ar norėtumėte likti Gruzijoje ilgesniam laikui, treniruoti komandą ir kitą sezoną?
- Tai priklausys nuo rezultatų. Konkuruoti su Tbilisio „Dinamo“ bus tikrai sunku, jų biudžetas gerokai didesnis. Pagrindiniai varžovai - Kutaisio „Dinamo“, „Zestafoni“, su šia ekipa žaisime supertaurės rungtynes. Komandai iškelti aukšti tikslai, tą iššūkį aš priimu. Čia matau perspektyvų. Noriu dirbti Gruzijoje.
- Jums tai nauja šalis, nežaidėte šios šalies klube, netreniravote nė vieno klubo. Nebijojote bėgdamas nuo vilko užšokti ant meškos?
- Žinojau, kad Gruzijos situacija nelengva, ypač po karo su Rusija. Pastaruosius dvejus metus šalis gyvena ramiai. Naujoji vyriausybė siekia, kad futbolas augtų. Šalis turi talentų, galimybių taip pat, jai reikalinga sistema. Manau, mano ryšiai su Vokietija padės Gruzijos futbolui. Pasikartosiu, šioje šalyje yra perspektyvų.
- Kokį įspūdį per pirmas kelias dienas paliko Gruzija, Tbilisis, žmonės? Kaip jus sutiko Gruzijoje?
- Tbilisyje man teko būti prieš ketverius metus, čia gyvena nemažai draugų. Manau, miestas keičiasi kiekvieną dieną, jis gražesnis, tvarkingesnis. Gruzinų svetingumas ir draugiškumas ribų neturi, bet, kaip jau minėjau, atvykau ne gruzinų tautos pažinti ir ne Tbilisio pamatyti, o dirbti. Gruzijoje buvau dvi dienas, dabar esame Turkijoje, pasiruošimo stovykloje. Vasario 22 dieną laukia pirmosios oficialios rungtynės.
Man atvykus dirbti į klubą buvo surengta spaudos konferencija, iš žiniasklaidos susidomėjimo, gausybės kamerų galima spręsti, kad futbolas užima svarbią vietą gruzinų gyvenime. O futbolo specialistai mane pažįsta, prisimena.
