sportas/373177242712687"="">sportas/373177242712687"" target="_blank">Sek sporto naujienas socialiniame tinkle „Facebook“!
Kol kas joks skandalas nesupurtė mūsų šalies futbolo bendruomenės, tačiau nereiškia, kad tai neaktualu ir mūsų futbolui.
Pati Lietuvos futbolo federacija (LFF) šiemet ėmėsi prevencinės ir švietėjiškos veiklos prieš sukčiavimą sporte.
Lietuvos futbolo federacija (LFF) kreipėsi į visas šalyje oficialiai veikiančias lažybų bendroves ir pakvietė jas aptarti veiksmus dėl prevencijos galimai rungtynių rezultatų įtakai Lietuvos čempionate.
Imtis aktyvesnių veiksmų prieš šį sporto vėžį skatina ir tarptautinių futbolo organizacijų didžiulis dėmesys rezultatų klastojimui bei nelegalioms lažyboms.
Kiekviena Europos futbolo federacija turi po vieną asmenį, kuriam priskirtos Sąžiningumo pareigūno (angl. - Integrity Officer) funkcijos. Nuo metų pradžios LFF tokias pareigas užima Gerhardas Dunauskas, o taip pat yra suburta darbo grupė, kuri glaudžiai bendradarbiaus su partneriais klubinio sezono metu.
Tačiau kova su nelegaliomis lažybomis sporte bei rungtynių klastojimu mūsų šalyje pradėta žymiai anksčiau, bet parengti nauji teisės aktai nugulė politikų stalčiuose ir dienos šviesos neišvydo.
Pasipriešino azartinių lošimų verslas?
Dar 2011 metų rudenį Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) Seimui pateikė kovai su sukčiavimu parengtą projektą, kuriuo būtų keičiamas azartinių lošimų įstatymas.
Jam įsigaliojus, lažintis nebūtų galėję tie asmenys, kurie žaidžia pačiose rungtynėse, teisėjauja bei jų giminaičiai ar artimi šeimos nariai. Už tai būtų grėsę didelės baudos.
Tačiau azartinių lošimų įstatymo nauja redakcija neįsigaliojo.
„Jei būtume keitę tik dalį įstatymo, galbūt būtų pavykę įregistruoti. Tačiau buvo renkama nauja įstatymo redakcija, kuri apėmė ir kazino, ir lažybas, ir B lygio lošimų automatų salonus.
Įstatymas lietė daugiau verslo interesų, ne tik lažybų punktus. Kažkam pokyčiai nepatiko“, - kalbėjo buvęs Seimo narys Žilvinas Šilgalis, dirbęs Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje. Būtent ji ir ruošė naują įstatymo projektą.
„Mes jį pateikėme 2011 metų rudenį, pagal planą 2012 metų pavasarį įstatymas turėjo būti priimtas.
Šis projektas buvo įtraukiamas į visas Seimo sesijos darbotvarkes. Tačiau posėdžio nepasiekdavo.
Asmeniškai kalbėjau su tuometine Seimo pirmininke Irena Degutiene. Ji manęs atsiprašinėjo, kad nepavyksta priimti to įstatymo. Aš jaučiau, kad siekiama užvilkinti jo priėmimą iki kadencijos pabaigos.
Juk po rinkimų pasikeičia valdžia, ateina nauji žmonės. Tada, natūralu, yra svarbesnių reikalų, prasideda Vyriausybės formavimas“, - apie metų senumo įvykius kalbėjo Ž. Šilgalis.
Buvęs aktyvus politikas pritaria, kad nelegalios lažybos ir klastojami rezultatai sportui daro didžiulę žalą.
„Lietuvoje teoriškai nėra teisinio pagrindo patraukti atsakomybėn dėl sporto rezultatų klastojimo. Nors tai akivaizdus sukčiavimas ir didžiulė žala sportui. Tai nelegalių pajamų siekimas“, - pridūrė Ž. Šilgalis.
„Turiu informacijos iš patikimų šaltinių, kalbėjausi su pačių klubų atstovais. Tos komandos, kurios susidurdavo su finansiniais sunkumais, neturėdavo kitos išeities. Per lažybas buvo galimybė susirinkti papildomą biudžeto dalį. Tą ir treneriai, klubų vadovai toleruodavo“, - atviravo Ž. Šilgalis.
„Viešą interesą yra labai sunku ginti. Lošimų namai siekia savų tikslų, automatų salonai – kitų, tačiau kai paliečia įstatymas visas lošimų įstaigas, jos susivienija. Lošimų versle – milijoninės apyvartos, tad atsiranda galimybės atskirai po vieną ar iškart Seimo narių grupėms daryti įtaką“, - tvirtino Ž. Šilgalis.
Pateikiama nekonkreti informacija
Ar dėl suklastotų rungtynių rezultatų šešėlis gali kristi ant Lietuvos futbolo klubų? LFF federacijos prezidentas Julius Kvedaras teigė, kad lažybas ir futbolo rezultatus stebinti UEFA partnerė „Sportradar“ konkrečiai neįvardija klubų, kurie kelia įtarimus.
„Mes, neturėdami konkrečios informacijos, negalime abstrakčiai kreiptis bendrai į komandas ir kaltinti. Prašėme - atvirai nurodykite, kurie klubai tuo užsiima, kurios rungtynės pateko į sąrašą. Konkrečių atsakymų kol kas neturime“, - teigė J. Kvedaras.
„Negalime ateiti į rūbinę prieš rungtynes ir paprašyti žaisti sąžiningai. Mes neturime pokalbių pasiklausymo įrangos, negalime sekti komandų, neturime tokių galimybių ir teisių, nėra mūsų gretose slaptų agentų“, - kalbėjo LFF prezidentas.
Anot J. Kvedaro, suvienijus teisėsaugos, federacijos jėgas galima užkirsti kelią šiai futbolo piktžaizdei.
„Kas supranta futbolą, tas greitai gali atkreipti dėmesį į žaidėjų tyčinius veiksmus aikštėje. Pasitaiko klaidų, tačiau kai du gynėjai bėga ne ten, kur reikia, tyčia daro klaidas, tada kyla įtarimai“, - kalbėjo LFF prezidentas.
Trūksta ir teisės aktų, ir pinigų
Lietuvoje, norint pradėti realią kovą su sukčiavimu sporte, būtinos teisės aktų korektūros.
„Baudžiamajame kodekse reikia patikslinti sąvokas. Nėra tokio apibrėžimo – sukčiavimas sporte. Yra apibrėžtas sukčiavimo terminas.
Informacijos kontekste kalbos apie sukčiavimą yra tik gandų lygyje. Yra žinomas tik vienas konkretus atvejis Lietuvos krepšinio lygoje“, - kalbėjo Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis.
„Viskas baigėsi tuo, kad Lietuvos krepšinio federacija pritaikė sankcijas žaidėjams. Tai tarptautinė problema, susitarimai dėl rezultatų ir lažybos yra susijusios su nelegaliomis lažybų kontoromis Azijoje.
Naudojamos nelegaliais būdais iš kriminalinių veikų gautos pajamos, papirkinėjami žaidėjai, teisėjai. Iš lažybų gautus pinigus jau galima legalizuoti nurodant šaltinį“ - kalbėjo sporto politikas.
„Lietuvos futbole nėra precedentinių atvejų. Federacija nesikreipė į teisėsaugos organus, kad ištirtų tam tikrus įvykius. Tačiau tikrai negalima sakyti, kad to nėra.
Tenka bendrauti su Europos Sąjungos šalių sporto vadovais, federacijų generaliniais direktoriais.
Susitarimams dėl rungtynių rezultatų ir statymų lažybų kontorose taikomi operatyvinės veiklos metodai. Kai kuriose šalyse yra atskiri policijos padaliniai, tam numatytos lėšos. Yra kovos su narkotinių medžiagų platinimu, yra ir padaliniai kovai su rezultatų susitarimais.
Lietuvoje toms struktūroms, kurios turėtų taikyti operatyvinės veiklos priemones, trūksta lėšų.
Neoficialiai kalbant, paprastas policininkas atsakytų: „aš ir taip turiu ką veikti“.
Teisėsaugos institucijoms, manau, dar yra nesuvokiamas toks pinigų plovimas. Sporto federacijos turėtų imtis iniciatyvos, nuolat kelti šį klausimą ir priminti teisėsaugai.
Esama situacija kriminalinį pasaulį skatina pinigus plauti būtent per sporto lažybas“, - kalbėjo K. Rimšelis.
