Apie futbolą nuoširdžiai: komentatoriaus N. Kesmino atsakymai aštuntokui

Vilniaus Simono Daukanto progimnazijos aštuntokams lietuvių kalbos mokytoja namų darbams uždavė parengti interviu su įdomiu žmogumi. Ne vienerius metus futbolą lankantis Kipras Junča savo klausimus elektroniniu paštu išsiuntė sporto rungtynių komentatoriui Nerijui Kesminui, o šis į juos atsakė neįtikėtinai nuoširdžiai. Garsus sporto žurnalistas papasakojo apie savo aistrą futbolui, komentatoriaus darbo specifiką, atskleidė savo nuomonę apie geriausią pasaulyje futbolininką ir savo galimybes futbolo aikštėje.

N. Kesminas nustebo savo elektroninio pašto dėžutėje radęs progimnazijos moksleivio klausimus, tačiau į juos atsakė jau kitą dieną - atsakingai ir nuoširdžiai.<br>G.Šiupario nuotr.
N. Kesminas nustebo savo elektroninio pašto dėžutėje radęs progimnazijos moksleivio klausimus, tačiau į juos atsakė jau kitą dieną - atsakingai ir nuoširdžiai.<br>G.Šiupario nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Kipras Junča

May 15, 2013, 12:09 PM, atnaujinta Mar 6, 2018, 6:01 PM

- Kurią sporto šaką jums labiausiai patinka komentuoti? Kodėl?

- Aišku, futbolą. Ir, aišku, todėl, kad nuo vaikystės tai yra mano mėgiamiausias sportas. Kažkada nesunkiai suskaičiavau 20 sporto šakų, kurių varžybas esu komentavęs. Sąrašą galėjau tęsti ir toliau. Bet futbolas buvo, yra ir liks pirmas tarp visų sporto šakų.

- Kaip pradėjote šį darbą?

- Kažkada sėdėjome „Žalgirio“ stadione su kolega ir draugu Linu Kunigėliu. Jis ką tik buvo pradėjęs krepšinio komentatoriaus karjerą Baltijos televizijoje. Išgirdęs kelias mano pastabas apie žaidimą Linas paklausė: „O tu fulės komentuoti nenorėtum?“ Kvailas klausimas – norėčiau. BTV tada kaip tik rengėsi pradėti transliuoti Lietuvos čempionatą, L. Kunigėlio rekomenduotas ir pradėjau. Su Linu ir Vytaru Radzevičiumi, kuris tada buvo transliacijų režisierius, bendraujame, o kartais ir futbolą kartu pažaidžiame iki šiol.

- Kiek laiko domitės futbolu?

- Kaip šiandien atsimenu 1978-uosius, kai tėvai man leido pažiūrėti vėlyvą transliaciją – pasaulio čempionato finalą, kuriame žaidė Argentina ir Olandija. Sąlyga buvo viena – jei pratęsimas, čiuoši miegoti. Pratęsimas buvo, tik ryte sužinojau, kad olandai, už kuriuos tada su tėvu sirgome, pralaimėjo. Man tada buvo septyneri ir čempionatą, nors žiūrėjau viską, ką rodė tuometė televizija, atsimenu miglotai. Už tai 1982-ųjų pasaulio čempionatą jau galėčiau atkurti kone minutės tikslumu.

- Ar nebijote suklysti komentuodamas varžybas? O gal buvote jau suklydęs? Kaip tuomet išsisukote?

- Bijai vilko – neik į mišką. Nuo klaidų niekas neapdraustas. Va, kaip moku štampais kalbėti. Dar galėčiau pridurti, kad žodis – ne žvirblis ir t. t. Klaidų, suprantama, buvo – nemanau, kad per beveik 20 metų trunkančią karjerą kas nors jų galėtų išvengti. Ne visada ir išsisuki. Ryškiausias kuriozas turbūt buvo Čempionų lygoje – neatsimenu, kuriais metais ir su su kuo „Bayern“ tada žaidė. Žinau tik, kad tai buvo Lotharo Matthaeuso atsisveikinimas su komanda. 90 minutę jį pakeitė, stadionas plojo ir visi glėbesčiavosi kelias minutes. Nusprendžiau, kad rungtynės baigėsi, ir atsisveikinau. Rezultatas tuo metu buvo 3:1 „Bayern“ naudai. Tik kitą rytą sužinojau, kad BTV baigus transliaciją Alexanderis Zickleris dar spėjo ketvirtą įvartį įmušti.

- Kuria futbolo lyga labiausiai domitės?

- Jei paprašytum pavardyti stipriausių Austrijos ar Kipro lygų klubų sudėtis, tai padaryčiau be didesnės įtampos. Turbūt todėl ir esu tituluojamas futbolo enciklopedija. Domiuosi futbolu – ne tik didžiosiomis lygomis. Kodėl? Todėl, kad darbo pobūdis ir reputacija įpareigoja. Be to, tai yra sritis, kurią nagrinėti yra didžiausias mano gyvenimo pomėgis.

- Kokia futbolo komanda labiausiai domitės? Kodėl?

- „Ei, Nerijau, už ką sergi?“ - yra labiausiai erzinantis klausimas. Gal todėl, kad girdžiu jį kas trečią dieną. Patekęs į naują kompaniją dažniausiai iš karto įspėju, kad to neklaustų. Atsakymas paprastas – man įdomus futbolas, o ne marškinėlių spalva ar emblemos ant jų. Žiūriu futbolą kitaip negu sirgaliai.

Iki 1990-ųjų sirgau už Vokietiją, bet kai jie po dviejų iš eilės pralaimėtų finalų iškovojo pasaulio čempionų titulą Italijoje, supratau, kad viskas pasiekta. Be to, ir mano vaikystės futbolo dievų karta tada jau traukėsi nuo scenos. Ankstyvi įspūdžiai visada ryškiausi.

- Koks žaidėjas, jūsų nuomone, yra geriausias pasaulyje? Kodėl?

- Messi, Messi ir dar kartą Messi. Todėl, kad jis – Messi. Užuojautos Cristiano Ronaldo, kuris būtų geriausias pasaulyje, jei nebūtų geresnio.

- Kokia komanda, jūsų nuomone, yra geriausia pasaulyje? Kodėl?

- Pradėsiu nuo dalies „kodėl?“. Todėl, kad laimi. Geriausia pastarųjų penkerių metų komanda yra Ispanijos rinktinė. Klubų varžybose per tą laikotarpį buvo visko – griuvo, kėlėsi, vėl griuvo ir vėl kėlėsi „Barca“, „Bayern“, „Real“, „Manchester United“. O Ispanija tuo metu laimėjo viską. Toks atsakymas.

- O su kokia garsenybe jums yra tekę bendrauti?

- Paolo Maldini, Gianfranco Zola, Henrikas Larssonas, Pierluigi Colina, Davoras Šukeras – su visais jais bendravau akis į akį. Lionelį Messi, Cristiano Ronaldo, Andresą Iniestą jau dvi vasaras iš eilės mačiau iš kelių metrų atstumo, nes esu Lietuvos atstovas geriausio UEFA sezono žaidėjo rinkimuose, tradiciškai vykstančiuose Monake. Be to, kai esi rinktinės rungtynių komentatorius, turi leidimą šmirinėti bet kuriose stadiono, kuriame vyksta rungtynės, patalpose. Buvo atvejis, kai kažkur bėgdamas savais reikalais pralėkiau tarp Davido Silvos, Xavi, Gerardo Pique ir Victoro Valdezo ištaręs formalų: „Sorry.“

- Geriausias visų laikų lietuvis futbolininkas?

– Arminas Narbekovas. Gal tai yra mano kartos sentimentas, bet manau, kad lietuviškas futbolas niekada nebuvo toks nuostabus, kaip vadinamojo legendinio „Žalgirio“ laikais. Nei iki tol, nei po to. O Amas ir tame kontekste atrodė tikras kamuolio burtininkas, net kai aplink jį buvo Valdas Ivanauskas ir kiti.

- Jei galėtumėte nuvykti į bet kokias varžybas, kurias pasirinktumėte? Kodėl?

- Turėtų būti lengviausias klausimas, bet, pasirodo, yra vienas sunkesnių. Nežinau – gal dėl to, kad esu matęs daug „gyvo“ futbolo didžiuosiuose čempionatuose. Jei reikėtų rekomenduoti, pavyzdžiui, futbolą mėgstančiam aštuntokui, siūlyčiau rungtynes, vykstančias didžiuosiuose stadionuose - „Camp Nou“, „Santiago Bernabeu“, „Old Trafford“ ar „Allianz Arena“. Turiu mėgstamų vietelių - „St. James“ Niukasle arba „Jose Alvalade“ Lisabonoje. Galiu paminėti ir vietą, kuria šiek tiek nusivyliau – beviltiškai apšnerkštą „San Siro“ Milane. Kitas dalykas – derbiai. Kad ir kur jie vyktų – Milane, Dortmunde (Gelzenkirchene), Sevilijoje ar Liverpulyje. Tada ne vieta svarbi. Svarbi emocija, gaivalas, kurį kažin ar patirsi kur nors kitur.

- O į kokį pasaulio stadioną norėtumėte nuvykti?

- Iš tų, kuriuose nebuvau - „Maracana“. Gal per pasaulio čempionatą? Norėčiau, bet esu beveik įsitikinęs, kad nepavyks, nes į tą stadioną, matyt, žiūrėsiu televizoriaus ekrane LRT studijoje.

- Iš kokios komandos daugiausia tikitės 2014 m. pasaulio čempionate?

- Vokietijos. Ne todėl, kad kažkada už juos sirgau. Tiesiog manau, kad atėjo jų laikas ir dabartinė jaunoji vokiečių karta subrendo didelėms pergalėms.

- Dabar žaidžiate futbolo mėgėjų komandoje. Ar vaikystėje svajojote būti profesionaliu futbolininku?

- Svajoti gali apie daugelį dalykų, bet yra gyvenimo realijos. Pirma – Pagėgiuose, kuriuose augau, mano vaikystės metais nebuvo stiprios futbolo mokyklos. Antra – visose komandose, kuriose spardžiau kamuolį (apie save sakau taip, nes žaidimu tai vadinti gali tik iš pagarbos žaidžiančiam), buvo geresnių už mane žaidėjų. Manau, kad svajonė išsipildė, kai tapau komentatoriumi – nuo vaikystės mane pažįstantys žmonės sako, kad komentavau visada – ir žiūrėdamas rungtynes, ir pats būdamas aikštėje. „Press'o“ komandoje, kurioje žaidžiu dabar, užpernai buvau išrinktas metų balsu. „Tikrai, ne už tai, ką jis kalba per televiziją“, - suformulavo komandos draugai.

- Ar tikite, kad per artimiausią dešimtmetį Lietuvos futbolo rinktinė mus nudžiugins?

– Dešimtmetis – ilgas laikotarpis. Per tiek metų užauga dvi futbolininkų kartos, kitos dvi tuo pat metu išeina į pensiją. Sakyčiau taip – nesitikiu stebuklų per artimiausius ketverius metus. O tada jau galėsime vertinti Nacionalinės futbolo akademijos darbo rezultatus. Tada jų vaikai ateis kovoti už mus visus – už Lietuvą.

- Koks žinomas Lietuvos žmogus (ne futbolininkas) geriausiai žaidžia futbolą?

- Iš tų, su kuriais bendrauju ir su kuriais esu žaidęs – Marijus Mikutavičius. Techniškas, plastiškas, gerai matantis aikštę ir priimantis sprendimus. Jei nebūtų Markos, galbūt minėčiau Martyną Starkų, Andrių Bialobžeskį ar buvusį Seimo ekonomikos komiteto pirmininką Dainių Budrį. Pastaba – žaidęs esu su minia Lietuvos politikų ir pramogų verslo žvaigždžių, bet galbūt ne visas tautos garsenybes esu matęs aikštėje, todėl atsiprašau tų, kurių sugebėjimų neturėjau progos įvertinti.

- Kiek kainuoja geri futbolo bateliai, kai jie reikalingi keturis kartus per savaitę?

- Mano galimybės pervertintos – treniruojuosi ir (arba) žaidžiu dukart per savaitę, todėl nežinau, ko reikia žmonėms, einantiems į aikštę dukart dažniau už mane. Nesu snobas, kurį užburia etiketės. Bet kuris žmogus, žaidžiantis futbolą, nesiginčys su teiginiu, kad futbolo bateliai yra daiktas, kurį reikia matuotis – arba limpa prie kojos, arba ne. Sau nepretenzingai ieškodamas randu avalynę už kokius 200 litų. Dažnai tokią, kad gaila išmesti, kai suplyšta – pagauni save galvojantį, kad tie bateliai - labiau draugas negu daiktas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.