Z. Ibrahimovičius neatitinka tobulo futbolininko įvaizdžio.
31 metų Švedijos rinktinės puolėjas – 195 centimetrų ūgio, beveik 100 kilogramų svorio, jo strėnos plačios kaip automobilio sėdynė. Jis, ko gero, arogantiškiausias ir akiplėšiškiausias planetos žaidėjas.
Šaiposi iš kolegų, buvusio „Barcelona” komandos trenerio Josepo Guardiolos, kuris Zlataną išmetė dėl jo pasipūtimo, vadino jį tinginiu.
Pernai lapkritį per kontrolines rungtynes su Anglija Z. Ibrahimovičiui smūgiu per save iš 30 metrų pavyko pelnyti tokį įspūdingą įvartį, kad socialinius tinklus tiesiog užtvindė įvairių pasaulio futbolininkų ir futbolo specialistų susižavėjimo žinutės.
Tai buvo įrodymas, kad pasitikėjimas savimi gali padėti įmušti ir tokius įvarčius, kurie atrodo neįmanomi.
Nuo skurdo – iki „Ferrari”
Zlatanas – imigrantų ir išsiskyrusių tėvų vaikas. Tėvas – bosnių kvartalo girtuoklis, motina – didelę naštą ant savo pečių užsikrovusi kroatė, kuri norėdama išlaikyti šeimą Pietų Švedijos mieste Malmėje dirbo įvairiausius darbus.
Jos sūnus Zlatanas buvo vidutinių sugebėjimų mokinys, talentingas dviračių vagis ir šiurkštus gatvės futbolininkas. Jo dievaičiai buvo Muhammadas Ali, Jackie Chanas, Mike’as Tysonas, Bruce’as Lee.
Dabar Z. Ibrahimovičius vairuoja vieną iš 399 pagamintų „Ferrari Enzo”, o „Paris Saint Germain” klube per sezoną uždirba 12 milijonų eurų ir žaidžia savo gyvenimo futbolą.
Bet aistruoliams Zlatanas kainuoja daug nervų: didelę laiko dalį jis aikštėje lūkuriuoja, laukia savo šanso.
„Zlatanas niekada nebuvo geriausias iš mūsų, galbūt turėjo tik daugiausia įniršio, – sako jo senas bičiulis Elviras Hamzicas. Jie kartu išaugo Malmėje. – Esame pridarę daug šunybių.”
Jie buvo kaip gauja, kuri krėtė juokus arba žaidė futbolą. Iš laiškanešio nukniaukė dviratį, vagiliavo parduotuvėse.
Augo imigrantų rajone
Imigrantų sūnūs – turkai, jugoslavai, palestiniečiai, lenkai – nebuvo tokie turtingi, šviesiaplaukiai ir ne tokie šaunūs kaip švedų vaikai.
Jie buvo šiurkštesni, suktesni, bet geresni futbolininkai.
„Futbolo aikštėje mes buvome pranašesni”, – prisimena E. Hamzicas.
Malmės miesto Rosengardo rajonas – vargu ar esama blogesnės vietos Švedijoje. Daugiau nei 80 procentų gyventojų – imigrantai, 60 procentų neturi darbo, čia didelis nusikalstamumas, klesti narkomanija.
Dabar čia vieno rėmėjo pastangomis ir pinigais įrengta aikštė „Zlatan Court”, kurios atidarymo iškilmėse dalyvavo ir Z. Ibrahimovičius.
Ant žemės iš cemento išlieti ir pėdos atspaudai – 47 numerio batų dydžio. Z. Ibrahimovičius septynis kartus buvo išrinktas Švedijos metų futbolininku.
Priešais šią aikštę masyviame purvinos geltonos spalvos statinio, kurį drąsiai galima pavadinti nusikaltimu architektūrai, penktajame aukšte gyveno Z. Ibrahimovičius.
Tėvų meilės nepajuto
Būsimosios futbolo žvaigždės tėvai išsiskyrė, kai jis neturėjo nė dvejų metų. Pradžioje Zlatanas gyveno su motina, bet kai policija bute rado vogtų gėrybių, jo rūpybos teisės atiteko tėvui.
Bosnijos musulmonas iš Bijelinos miesto dirbo namo prižiūrėtoju ir prisiminimus apie ankstesnius skaudžius laikus skandino alaus skardinėse.
Jis nebuvo geras tėvas: niekuo nesirūpino, visas popietes pramiegodavo, nesidomėjo Zlatano pažymiais. Sūnaus nemušė, bet suteikė jausmą, kad dėl jo pasiryžęs bet kokiu metu pereiti per ugnį. To Zlatanui pakako.
Iki šiol Z. Ibrahimovičius neleidžia blogai kalbėti apie savo tėvą. Jo vardą išsitatuiravo ant dešinės rankos, motinos – ant kairės. Ji anksčiau sūnų nuolat aptalžydavo mediniu šaukštu.
Z. Ibrahimovičius ir jo bičiuliai anksti pradėjo žaisti futbolo klube. Bet Zlatanas niekur ilgai neužsibūdavo – buvo užsispyręs, aikštingas, ūmus.
Pernelyg mažai švedui būdingų savybių, per daug – Balkanų tautų atstovo bruožų.
Pirmasis futbolo klubas, kuriame Z. Ibrahimovičius jautėsi gerai, vadinosi „Balkan”, jį nuo dabartinės „Zlatan Court” skiria mažiau negu dešimt minučių kelio.
Gynyba – ne puolėjo reikalas
Dabar E. Hamzicas turi barą Malmėje, jam patinka naršyti internete ir klausytis, kaip jo senas bičiulis užgaulioja teisėjus ar reporterius. Futbolo žvaigžde tapęs draugas E.Hamzicui tebelieka gaujos dalimi.
Prieš dešimt metų, kai Zlatanas žaidė Amsterdamo „Ajax”, legendinis olandų puolėjas Marco van Bastenas jam įteigė, kad puolėjas privalo savo galią išsaugoti lemiamoms akimirkoms ir jos neeikvoti gynybai. Atrodo, kad į jokį kitą patarimą Z. Ibrahimovičius neįsiklausė labiau nei į šį.
„Anksčiau jis buvo kitoks žaidėjas – dar labiau užsispyręs”, – tvirtina Hasse Mattissonas.
Šis stiprus, sportiškai sudėtas vyras, dabar dirbantis didelio automobilių salono pardavėju, buvo kapitonas „Malmo” komandoje, kurioje rungtyniavo ir Zlatanas.
Tai buvo 1999-aisiais. „Malmo” tapo pirmąja Z. Ibrahimovičiaus, kaip profesionalo, stotele – tuomet jis buvo dar nepilnametis.
„Malmo” komanda greitai pastebėjo du dalykus: Zlatanas norėjo žūtbūt laimėti ir leidosi į ginčus su kiekvienu, kuris stojo jam skersai kelio.
Nesvarbu, ar varžovai, ar aistruoliai, komandos draugai, teisėjai. Taip yra iki šiol.
Savo biografijoje, kuri Švedijoje tapo bestseleriu, Z. Ibrahimovičius rašo: „Jei esu susierzinęs – anokia čia problema. Sutinku, gal darau ką nors kvailai, tuomet parodyk man raudonąją kortelę. Bet dažniausiai tai būna geras ženklas.
Visa mano karjera paremta vienu principu – atmušti.”
Anuomet, kai H. Mattissonas žaidė Malmės komandoje aikštės vidurio gynėju, jis buvo aistruolių numylėtinis, vienas tų, kuris aukojosi dėl komandos.
„Tačiau su Zlatanu neradau bendros kalbos”, – sako H. Mattissonas.
Talento neįžvelgė
Buvusiam Malmės futbolo komandos kapitonui, draugiškam žmogui nėra lengva kalbėti apie ankstesnį kolegą. Z. Ibrahimovičius tapo žvaigžde dėl savo išskirtinio žaidimo būdo, kurio H. Mattissonas nepakenčia, – šiurkštaus, egocentriško.
H.Mattissonui būtų lengviau, jei buvusį kolegą Z. Ibrahimovičių likimas būtų apdovanojęs talentu. Bet taip nėra.
Esama žaidėjų, kurie turi geresnių įgimtų gabumų – Lionelis Messi, Xavi, Cristiano Ronaldo.
H.Mattissono nuomone, Z. Ibrahimovičiaus žaidimą lemia „valia ir įniršis”. Dėl šių dviejų savybių jis daug pasiekė žaisdamas Amsterdamo „Ajax”, „Barcelona”, Milano „Inter”.
2004–2011 metais jis su kiekvienu šių klubų laimėjo čempiono vardą.
2011–2012 metų sezoną Z. Ibrahimovičius neiškovojo jokio titulo, bet tapo Italijos „Serie A” įvarčių karaliumi.
Agentas, vertas puolėjo
Galbūt talentas yra lengvesnis kelias į sėkmę, bet Z. Ibrahimovičius įrodė, kad gali būti ir kitaip.
Z. Ibrahimovičiaus vadybininko pareigas eina Mino Raiola. Žmogus, negalintis pasigirti gera reputacija žaidėjų agentų versle, bet atstovaujantis garsiems sportininkams, įskaitant ir iš Ganos kilusį Italijos rinktinės puolėją Mario Balotelli.
M. Raiola – italų imigrantų sūnus, išaugęs Harleme netoli Amsterdamo. Anksčiau turėjo restoraną ir, kaip pats sako, šiek tiek vertėsi iš importo ir eksporto.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje nuolatinis jo restorano svečias „Haarlem” klubo prezidentas pakvietė jį dirbti sporto reikalų direktoriumi. Nuo to laiko M.Raiola sukasi futbolo versle.
Dabar jis gyvena Monte Karle netoli kazino. Motina norėjo, kad sūnus Mino taptų advokatu, bet jis nutraukė studijas.
„Manau, kur kas geriau uždirbti daug pinigų ir nusipirkti advokatą”, – sako M. Raiola.
Kai prieš dešimt metų M.Raiola papasakojo, kad su juo nori pasikalbėti Z. Ibrahimovičius, jis atsakė: tegu paskambina. Bet futbolininkas per tarpininką paaiškino, kad jis – žvaigždė ir dėl to jis reikalingas agentui M.Raiolai, o ne priešingai.
Tuomet M.Raiola atsakęs: tegu tas Z. Ibrahimovičius eina po velnių. Toks atsakymas patiko futbolininkui. Agentas, kuris taip elgiasi su juo, nedrebės ir prieš klubų bosus.
Nuo visų Z.Ibrahimovičiaus pajamų jo vadybininkui M. Raiolai nubyra 10 procentų. Raštiškos sutarties tarp jų nėra, kaip ir vadybininko atleidimo termino.
Per tą laiką, kol jie kartu, Z. Ibrahimovičius pakeitė penkis futbolo klubus – bendra perėjimo mokesčių suma siekė daugiau nei 160 milijonų eurų. Tai – pasaulio rekordas.
M.Raiola – pirmasis, kuris nekalba apie Z. Ibrahimovičiaus įniršį, tik apie jo valią.
„Vienintelis žaidėjas, kurį žinau ir kuris treniravosi taip kietai kaip Z. Ibrahimovičius, buvo Pavelas Nedvedas. Kito nėra”, – sako M.Raiola.
Zlatanas yra tarsi apsėstas minties visada sužaisti kuo geriausiai.
Jis turi du sūnus – Maxą ir Vincentą, nepaprastai myli savo žmoną Heleną. „Dėl jos kalnus nuverstų”, – sako M. Raiola.
Šios moters meilė suteikia Zlatanui sparnus ir pastaraisiais metais jis žaidžia vis geriau.
Išmokė mušti įvarčius
Svarbiausias Z. Ibrahimovičiaus treneris buvo Fabio Capello iš Turino „Juventus”.
Jis suprato, kad puolėjas prie vartų dažnai delsė dėl to, jog norėjo smūgiuoti gražiai.
F. Capello privertė jį žaisti kitaip: jokių gudrybių, jokių apgaulingų judesių. Nugara į vartus, pasisukimas, įvartis. Tai Zlatanas kartojo šimtus kartų per kiekvieną treniruotę tol, kol pavykdavo įmušti įvartį.
Agentas įteigė Zlatanui, kad pinigus lemia tik įvarčiai ir to liguistai trokšta visi futbolo klubai. Jie pasirengę pakloti bet kokią kainą už puolėją, kuris nuolat pataiko į vartus.
Tuomet nereikia laikytis jokių taisyklių, galima būti arogantiškam, šiurpinti aistruolius, šaipytis iš kolegų. Tas, kuris pelno įvarčius, visada teisus.
Z. Ibrahimovičius taip ir elgiasi.
Parengė Ona Kacėnaitė
