Per Antrąjį pasaulinį karą visoje Vokietijoje mažos ir didelės pramonės šakos susijungė į galingą karo mašiną. Pramonės permainos įspaudė žymę ir sporto avalynės legendų „Adidas“ bei „Puma“ istorijos puslapiuose. Ši žymė - su aitriu parako kvapu: vokiečių batsiuviai gamino prieštankinius granatsvaidžius.
Kai pokštelėjo šūvis, atletai metėsi į priekį. Amerikietis Jesse Owensas visa savo raumenų jėga yrėsi tolyn. Jo batelių kapliukai giliai smigo į bėgimo takelį Berlyno olimpiniame stadione - JAV sprinteris karaliavo 100 metrų bėgimo rungtyje. J. Owensas 1936 metais laimėjo olimpinį aukso medalį. Ant aukščiausios nugalėtojo pakylos juodoji Amerikos superžvaigždė Berlyne lipo keturis kartus.
Kiekviena jo pergalė skelbė apie mažą dviejų brolių vokiečių triumfą. Adolfas („Adi“) ir Rudolfas Dassleriai tuo metu gamino puikius sportinius batelius. Lengvas ir tvirtas apavas nešte nešė amžiaus sprinterį J. Owensą į finišą. Nuo pergalės iki pergalės.
Du broliai - dvi sportinės avalynės legendos
Brolių Dasslerių sėkmė nebuvo staigmena. Hercogenaurachas, Bavarijos miestelis, nuo seno garsėjo kruopščiais meistrais - buvo batų gamybos centras. Antai 1922 metais miestelyje gyveno 3,5 tūkst. žmonių ir veikė net 112 batsiuvių dirbtuvių.
Būtent čia 1924 metais Adolfas ir Rudolfas Dassleriai įkūrė „Dassler Brothers Shoe Factory“ („Brolių Dasslerių batų fabrikas“) ir savo jėgas sutelkė sportinių batelių gamybai.
Per 1932 metų olimpines žaidynes Los Andžele vokiečių sprinteris su Dasslerių bateliais atbėgo trečias ir pelnė bronzą.
Tačiau būtent J. Owensas atkreipė pasaulio dėmesį į vokiečių batsiuvių darbą - brolių reputacija kilo lyg ant sparnų ir jų bateliai greitai sulaukė pripažinimo.
Tačiau po karo brolių Adi ir Rudolfo keliai išsiskyrė. Nors abu liko ištikimi amatui ir Vakarų Vokietijoje ėmė kurti sportinių prekių imperijas - vienas bendrovę pavadino „Adidas“, o kitas - „Puma“.
1933 metais abu broliai Dassleriai įstojo į nacių partiją. Jų istorija kvepėtų klijais ir oda, jeigu ne Antrasis pasaulinis karas. 1944 metais plieniniai geluonys jau smigo ne į bėgimo takelio gruntą, o į sąjungininkų tankų šarvus. Naujas vokiečių išradimas ėmė kelti šiurpą priešams - prieštankinis raketinis pabūklas „Panzerschreck“ („Tanko siaubas“) retino šarvuotosios priešų technikos gretas.
Itin efektyvus ginklas stulbino sąjungininkų tankų įgulas. O konstruojamas jis buvo tame pačiame fabrike, kuris prieš aštuonerius metus pagamino „auksinius“ batelius J. Owensui.
Suvirinimo aparatai pakeitė siuvimo mašinas
Apie dviejų garsių batsiuvių posūkį į karo pramonę Vokietijoje anksčiau buvo kalbėta tyliai ir nenoriai. A.Hitlerio režimas pajungė daugybę mažų bei vidutinių kompanijų ir privertė jas gaminti amuniciją ir ginklus karui.
„Kai Josephas Goebbelsas 1943 metų pradžioje paskelbė apie visuotinį karą, naciams reikėjo visuotinės karo ekonomikos“, - aiškina verslo istorikas Lutzas Budrassas, dirbantis Bochumo universitete.
Panašūs dalykai dėjosi visoje šalyje. Vokietijos pramonė tapo viena didele karo mašina. Hugo Bosso tekstilės gamykla Pietų Vokietijos mieste Mecingene buvo svarbus kariuomenės tiekėjas. 1944 metų pabaigoje gamykla nustojo siūti odos švarkus ir kostiumus - mados ateities caro darbininkai tuo metu surinkinėjo guolius.
Vokietijos aviacijos raumenys „Lufthansa“ gamino radarų įrangą „Luftwaffe“ - Vokietijos oro pajėgoms. Baldų gamyklos kūrė atsargines dalis naikintuvams, pavyzdžiui, „Heinkel He 162“ - vienam iš pirmųjų karinių naikintuvų pasaulyje.
Dėl metalo stygiaus iš pradžių kai kurios šių lėktuvų dalys buvo gaminamos iš medžio.
Po ketverių karo metų iš Hercogenauracho batsiuvių šlovės liko tik trupiniai. Vokiečių kariuomenė traukėsi iš visų frantų, bombos krito ant Vokietijos miestų, o ištekliai baigėsi. 1943 metų gruodį miesto batsiuviai galėjo išmesti ylas. A.Hitlerio režimas įsakė nutraukti bet kokias civilines verslo operacijas, tad batų gamybos įrengimus brolių Dasslerių fabrike pakeitė taškinio suvirinimo aparatai. Prasidėjo ginklų gamyba. Tuo metu Hercogenauracho karui dirbo visi. Net tradicinių bavarų šortų su petnešomis siuvykla pradėjo siūti duonos maišus ir kuprines kariams. Dar viena miesto šeima gamino torpedų dalis laivynui.
Vokietijos armija Dasslerių granatsvaidžius nukopijavo nuo amerikietiškų bazukų - ant peties padėtas vamzdis buvo patogus naikinti priešų tankus. Svėrė 9,3 kilogramo, buvo 164 centimetrų ilgio, galėjo pasiekti už 180 metrų esantį taikinį. Iš „Tankų siaubo“ išlėkusi raketa pramušdavo 20 centimetrų storio šarvą.
Naują ginklą konstruoti sugalvojo sutartį su kariuomene turėjusi „Schricker & Co.“ bendrovė, veikusi netoli Vacho miesto.
Kadangi britų ir amerikiečių oro antskrydžiai vis dažnėjo, Schrickeris nusprendė perkelti dalį gamybos į Hercogenaurachą. Krovininiai vagonai, pilni „kaminų“ (taip vokiečiai dėl paprastos konstrukcijos vadino „Panzerschreck“ ginklus), geležinkeliu riedėjo į Dasslerio cechą.
Batus siuvusios moterys greitai išmoko dirbti su ginklais - prie vamzdžių virino taikiklius ir apsaugos skydelius. Prancūzų darbo belaisviai taip pat turėjo savo gamybos liniją. „Tanko siaubo konstrukcija buvo paprasta - reikėjo labai mažai praktikos ir įgūdžių. Nepatyrę darbuotojai be vargo galėjo gaminti šiuos ginklus“, - perpasakoja vieno fabriko darbuotojo žodžius vietos istorikas Manfredas Welkeris.
Nors „Panzerschreck“ sandara buvo paprasta, tačiau vokiečių ginklų inspektoriai vis tiek išimdavo iš arsenalo nemažai Hercogenauracho darbininkų produkcijos - dalis ginklų buvo brokuoti.
Sudėtinga ir pavojinga raketų gamyba ir toliau vyko Vache, kur dirbo profesionalai.
Smūgis tankams buvo pavėluotas
Fronte vokiečių kariai su nekantrumu laukė Dasslerio ginklo. Nors jo konstrukcija buvo paprasta, bet granatsvaidis buvo itin efektyvus.
„Panzerschreck“ buvo galinga paspirtis pėstininkams ir didžiulis prieštankinės gynybos šuolis“, - teigia karo istorikas Christianas Hartmannas, dirbantis šiuolaikinės istorijos institute Miunchene. „Tai buvo pirmasis ginklas, kuris leido vokiečių pėstininkams patiems naikinti priešų tankus per atstumą“, - apibendrina istorikas.
Kai sąjungininkų kariuomenės sparčiai veržėsi į priekį ir ėmė rodyti akivaizdų savo pranašumą prieš Reicho divizijas, nacių propaganda visa gerkle ragino naikinti priešų tankus - informacijos skleidėjai aiškino, kad su „Panzerschreck“ ir jo mažuoju broliu vienkartinio naudojimo „Panzerfaust“ („Tanko kumštis“) tanką gali pramušti kiekvienas vokietis.
Kartu su granatsvaidžių dirbtuvėmis ūžė ir spaustuvės, kurios leido bukletus, skirtus „tankų medžiotojams“. Iš bukleto į vokiečių karį fiureris kreipėsi gremėzdiško ritmo eilėraštukais ir mokė, kaip atpažinti priešų tanką. „Pirmiausia išorę stebėk, nuolaidų šarvą, lenktą liniją ir būtinai penkis ratus, įdėmiai apžiūrėk vikšrus - jie pasakys tau, tai - T-34“.
Kur tik pasirodydavo specialiai parengta vokiečių „tankų naikintojų“ komanda, ten sunaikintų priešo tankų skaičius pastebimai išaugdavo. 1945 metų kovą ginant aižėjančias fronto linijas buvo panaudoti 92 tūkst. „Panzerschreck“ granatsvaidžių.
Vis dėlto ginklai frontą pasiekė per vėlai, kad galėtų padaryti didelę įtaką mūšių ir karo baigčiai. Galbūt viskas būtų pasisukę kitaip - „Panzerschreck“ ir „Panzerfaust“ granatsvaidžius kariuomenė masiškai naudoti ėmė tik nuo 1944 metų, kai karo dievai nuo nacių buvo nusisukę.
„Jeigu granatsvaidžiai būtų panaudoti per žygį į Rusiją 1941 metais, Maskva tikriausiai būtų kritusi“, - svarsto Ch. Hartmannas. Anot jo, mūšiuose masiškai pradėti naudoti „kaminai“ buvo tik dar vienas naujas ginklas, kuris, geriausiu atveju, tik nukėlė žlugimą ir pratęsė karo baisumus.
Amerikietiškos sėkmės verpetas
Trumpa Dasslerių ginklų gamybos istorija vos nepražudė jų verslo. 1945 metų balandį amerikiečiai įžygiavo į Hercogenaurachą. JAV tankai sustojo priešais Dasslerių gamyklą. Kariai svarstė ir ginčijosi, ar neverta susprogdinti pastato. Kaip tik tada iš fabriko išėjo Kathe - Adi žmona ir panaudojo savo moteriškus kerus bei žavesį, kad įtikintų atvykėlius, jog bendrovė ir jos darbuotojai domisi tik sportinių batelių gamyba.
Vokiečių šeimai ne tik pavyko išsaugoti gamyklą - okupacinės pajėgos net ėmė šlovinti abu batsiuvius.
JAV karinės oro pajėgos Hercogenaurache įkūrė savo bazę. Dėl sporto pamišę JAV kariai greitai sužinojo, kad legendinis J.Owensas avėjo brolių Dasslerių pasiūtus batelius. Amerikiečiai ėmė pirkti viską, ką tik Dassleriai galėjo pagaminti.
Kompanija sulaukė didelių užsakymų krepšinio, beisbolo, ledo ritulio avalynei, tad netrukus brolių sąskaitos pasipildė solidžiomis sumomis. Verslas suklestėjo - Dasslerių produkcija tapo žinoma pasaulyje.
Tamsiuosius karo pramonės puslapius užliejo batsiuvių sėkmės istorijos šviesa, kurią skleidė du galingi vardai: „Adidas“ ir „Puma“. Vieną įkūrė Adi Dassleris, antrą - Rudolfas Dassleris.
Šiandien šias didžiules korporacijas valdo po visą pasaulį pasklidę akcininkai. Tykiame Hercogenauracho miestelyje dabar nelengva užčiuopti painų istorijos siūlą. Nebent atidžiai patyrinėsime vietinių žmonių tvoras. Kai kur galima pamatyti seną „Tankų siaubo“ vamzdį - jis idealiai tinka kaip tvoros statinis.
