Iki tol klubai priklausė anglams, o mintys apie turtuolius iš užsienio buvo labai retos. Dabar „Premier“ lygoje daugybė klubų priklauso investuotojams iš kitų valstybių. Vieni tuo džiaugiasi, kiti grūmoja kumščiu ir tikina, kad piniguočiai tik griauna futbolą
„Ar rusų revoliucija Anglijos futbolą pavertė griuvėsiais?“ - klausia portalas dailymail.co.uk. Jam apie revoliucijos pradininką R. Abramovičių pasakojo Keithas Harrisas, bankininkas, tuo metu patarinėjęs „Chelsea“ klubui.
„Aš buvau Londone. Tuomet buvo penktadienis ir aš pietavau. Netrukus man paskambino „Chelsea“ pirmininkas Kenas Batesas ir pasakė: „Man tavęs reikia „Stamford Bridge“ stadione. Dabar!“ - prisiminimais dalijosi jis.
„Chelsea“ revoliucija
Penktadienis. 2003 metų birželio 27 diena. Era, kuomet „Premier“ lyga turėjo vienintelį užsienietį klubo savininką – Mohamedą Al-Fayedą, kuriam priklauso „Fulham“.
K. Batesas pirmą kartą su R. Abramovičiumi susitiko dieną prieš šią revoliuciją. Pasiūlymą pateikė rusas, klubo akcijas įvertinęs 60 milijonų svarų. Vienas žmogus, su K. Batesu kalbėjęs apie sandorį teigė, jog šis iš pradžių ignoravo pirmąjį turtuolio pasiūlymą. Tuomet R. Abramovičius mandagiai atsiprašė ir pajudėjo durų link. Tačiau K. Batesas staiga persigalvojo ir derybos buvo tęsiamos.
K. Harrisas teigė, kad tą dieną „Stamford Bridge“ biure, kur susirinko visa valdyba buvo pasklidęs maras. Juk buvo žinoma, kad R. Abramovičius savo imperiją stato remdamasis ne komitetų susirinkimais. Jis tiesiog šalindavo iš kelio visus, kurie mėgindavo jam sutrukdyti.
„Liepos pirmąją, antradienį, šeštą valandą vakaro viskas buvo sutarta. Septintą viskas buvo paviešinta. Mano profesionalioje karjeroje dar nebuvo tokio greito sandorio“, - prisiminė K. Harrisas.
Tuometinis „Chelsea“ vykdantysis direktorius Trevoras Birchas buvo pačiame audros sūkuryje. Tik birželio 21-22 dienomis pradėta jausti, kad ateina permainos. Tuomet UBS banko atstovai paskambino į klubą ir pareiškė, kad grupė iš Rusijos yra susidomėjusi klubu. Čia buvo įsivėlęs ir agentas iš Izraelio Pini Zahavi.
„Pini teigė, kad žino žmogų iš grupės, kuri yra susidomėjusi galimybe investuoti“, - pasakojo T. Birchas.
Iki tos savaitės nei T. Birchas, nei K. Harrisas nebuvo girdėję apie R. Abramovičių, tačiau jie greitai suprato, kad revoliucija – čia pat. „Aš pasiūliau, kad norėdami pavergti sirgalių širdis ir protus savininkai galėtų išleisti 25 milijonus, - kalbėjo K. Harrisas. - Jie manęs paklausė, ar svarais, ar JAV doleriais. Tą vasarą savininkai išleido 150 milijonų svarų.“
Naujos eros pradžia
T. Birchas teigė, kad tokios sumos reiškė naujos eros pradžią. „Ėmėme suvokti, kad visa tai labai greitai pakeis Anglijos futbolą. Ir niekas prie to netgi nesikabinėjo. Ankstesnę vasarą mes iš laisvų agentų rinkos įsigijome Enrique de Lucasą. Sausį nepirkome nieko. O tada išleidome 150 milijonų. Tai buvo lyg žaidžiant futbolo menedžerį.“
Tuomet į „Chelsea“ atvyko Glenas Johnsonas, Aleksejus Smertinas, Geremi, Juanas Sebastianas Veronas, Damienas Duffas, Wayne'as Bridge'as, Jose Cole'as, Adrianas Mutu, Hernanas Crespo, Claude'as Makelele ir Scottas Parkeris.
„Tai tapo pokyčių Anglijos futbole katalizatoriumi. Kiti klubai buvo priversti ieškoti kitų pajamų šaltinių, buvo paklotas pamatas kitų užsienio savininkų atvykimui. Anksčiau mes Anglijoje pasirašydavome sutartis su užsienio žaidėjais, kurių karjeros saulė leisdavosi žemyn. Staiga galėjome įsigyti savo piką pasiekusius futbolininkus iš Italijos ir Ispanijos, - prisiminimais dalijosi T. Birchas. - Blogoji pusė buvo ta, kad tokie pirkimai lygoje sukėlė atlyginimų infliaciją. Jeigu „Chelsea“ žaidėjas per savaitę gaudavo 200 tūkst. svarų, žaidėjas kitame klube sakydavo: „Na, aš tada esu vertas mažiausiai šimto tūkstančių“. Viskas įsigėrė ir į žemesnes lygas. Ten žaidėjai tiesiog sakydavo: „Na, aš tada esu vertas mažiausiai 20 tūkstančių.“
Davidas Deinas, buvęs „Arsenal“ ir Anglijos futbolo asociacijos (FA) viceprezidentas, savo klubo situaciją tais metais apibūdino pareiškęs, kad R. Abramovičius pasistatė tankus jų aikštėje ir ėmė šaudyti 50 svarų banknotais.
„Niekas nepasikeitė, išskyrus tai, kad dabar tai ne 50 svarų kupiūros, o penkių šimtų. Atvykus Romanui pajutau seisminius pokyčius, gresiančius Anglijos futbolui. Tik jam atvykus mes jau turėjome „Nenugalimuosius“, kurie įrodė, kad talentas – svarbiausia. Tačiau vertinant ir įsigyjant žaidėjus visuomet garsiausiai kalba pinigai. Kalbant apie tai, futbolo laukas niekada nėra lygus, tačiau čempionatui nėra sveika, kuomet viskas – vieno klubo naudai. „Manchester United“ ir „Arsenal“ turėjo pranašumą prieš Romaną dėl didesnio sirgalių būrio. Dabar džinas jau išleistas iš butelio ir jį sugrąžinti būtu neįmanoma.“
Skeptikams laikas nutilti
Iš tiesų futbolo istorija galėjo būti visiškai kitokia. Nes pirmiausia R. Abramovičiaus dėmesį buvo patraukęs „Tottenham Hotspur“ klubas. Tačiau modernizuotas „Stamford Bridge“ stadionas bei faktas, kad klubas turi kelialapį į Čempionų lygą, taip kaitinančią oligarchą, tapo lemiamais faktoriais, sprendžiant, ką pirkti.
„Ko gero K. Batesui buvo labai sunku jį parduoti. Juk tai jis pastatė visą klubą. Jis ten gyveno ir kai Kenas vaikščiodavo po stadioną, jis didžiuodavosi tuo, ką jis pastatė ir jog viską valdo, - kalbėjo T. Birchas. - Jau tuo metu buvo kilęs pasipiktinimas dėl to, kas vyksta. Visas penktasis aukšto blokas „Stamford Bridge“ stadione buvo perimtas R. Abramovičiaus darbuotojų. Jis buvo vadinamas „rusų aukštu.“
Tai buvo Richardas Creitzmanas, Eugene Tenenbaumas, Eugene Scvidleris ir Bruce'as Buckas. Visi – R. Abramovičiaus padėjėjai, kuriems liepta apsipirkinėti. Tame aukšte buvo puikiai įsitaisiusios rusiškai kalbančios sekretorės, o joms vadovavo dvidešimt kažkelių metų Marina Granovskaja. Dabar ji – klubo valdybos narė.
Kai jie išvyko žaisti pirmųjų rungtynių – draugiško maču su Romos „Lazio“ istoriniame „Stadio Flaminio stadione“ - personalas vis dar buvo išblaškytas įvykių. Tačiau niekas nebuvo paveiktas taip, kaip treneris Claudio Ranieri. Tuomet „Chelsea“ pralaimėjo 0:2.
„Kai atvyko naujasis savininkas, buvo neaiškumų. Nežinojome, kaip bus valdomas klubas. Manėme, kad viskas apsivers, jog atvyks superžvaigždės, o mes turėsime atsisveikinti, - kalbėjo Frankas Lampardas. - Tai buvo pradžioje ir tam tikrais epizodais. Pavyzdžiui tada, kai įsigijome nemažai saugų grandies žaidėjų. Kiekvieną vasarą pagalvodavai: „Dar jų atvyksta. Ar aš iš viso gausiu žaisti?“. Likę turėdavo kovoti, kad išlaikytų lygį ir būtų komandoje.“
Tiesa, kai atvyko R. Abramovičius daugybė žmonių manė, kad jo karaliavimas ilgai netruks. Praėjus dešimčiai metų atėjo laikas pripažinti, kad jis pakeitė Anglijos ir Europos futbolą visiems laikams.
Dešimt kitų Anglijos klubų savininkų iš užsienio, kurie įsigijo ekipas nuo 2003 metų.
Londono „Arsenal“ (įsigijimo metai - 2011)
Savininkas: Stanas Kroenke (JAV)
Sumokėta: 498 milijonai svarų už 69 proc. akcijų.
Geroji pusė: Subalansuoti finansai, skaidrumas, padidėjusios sumos, skirtos žaidėjų įsigijimui
Blogoji pusė: Nuo 2005 metų neiškovota nė vieno trofėjaus
„Blackburn Rovers“ (2010)
Savininkas: Venky/Rao šeima (Indija)
Sumokėta: 23 milijonai
Geroji pusė: Pasak „Rovers“ sirgalių, sunku tokią sugalvoti.
Blogoji pusė: Komanda iškrito iš aukščiausios lygos, buvo atleista nemažai trenerių, sukeltas chaosas, klubas patyrė gėdą.
„Manchester City“ (2008)
Savininkas: Šeichas Mansouras (JAE)
Sumokėta: 150 mln.
Geroji pusė: Į žaidėjus, atlyginimus ir infrastruktūrą investuota per vieną milijardą svarų.
Blogoji pusė: „Manchester City“ sirgaliai tokių nemato. Kiti klubai yra nusiteikę kritiškai.
„Manchester United“ (2005)
Savininkas: Glazerių šeima (JAV)
Sumokėta: 790 mln.
Geroji pusė: Sutvarkyti komerciniai sandoriai. Laimėta daugybė trofėjų.
Blogoji pusė: Skolinto kapitalo parėmimui išleista 500 mln. klubo pinigų.
„Aston Villa“ (2006)
Savininkas: Randy Learneris (JAV)
Sumokėta: 62,6 mln.
Geroji pusė: Investuota į žaidėjus, atlyginimus ir stadiono patobulinimus.
Blogoji pusė: Už kovas dėl vietos pagrindiniame ketvirtuke sumokama labai daug. Išlaidų sumažinimas paveikė rezultatus.
„Birmingham“ (2009)
Savininkas: Carsonas Yeungas (Kinija, Honkongas)
Sumokėta: 57 mln.
Geroji pusė: Pergalė „Carling Cup“ turnyre.
Blogoji pusė: Finansinis neaiškumas, iškritimas iš lygos, savininkas sulaukė kaltinimų pinigų plovimu.
Klubas: „Leeds United“ (2012)
Savininkas: GFH (Dubajus)
Sumokėta: Suma nėra aiški
Geroji pusė: Daugelis sirgalių džiaugėsi, kad klubo savininku nebėra Kenas Batesas.
Blogoji pusė: Niekas nežino, ar kompanijos vadovui Davidui Haighui teko daug investuoti.
„Liverpool“ (2007)
Savininkas: Tomas Hickas ir George'as Gilletas (JAV)
Sumokėta: 220 mln.
Geroji pusė: Ėmė tvarkyti už komercinius veiksmus atsakingą skyrių.
Blogoji pusė: Pritrūko pinigų, nesugebėjo pastatyti naujo stadiono.
* Jiems teko parduoti klubą.
„Queens Park Rangers“ (2011)
Savininkas: Tony Fernandesas (Malta)
Sumokėta: 35 milijonai už 66 proc. akcijų
Geroji pusė: Netaupė treneriams ir žaidėjams
Blogoji pusė: Netaupė netinkamiems žaidėjams ir netinkamiems treneriams. Klubas buvo išmestas į žemesnįjį divizioną.
„Southampton“ (2009)
Savininkas: Markusas Liebherris (Šveicarija). Jis mirė 2010 metais
Sumokėta: 15 mln.
Geroji pusė: Išsaugojo klubą nuo išnykimo. Investavo daug pinigų. Dukart pakilo į aukštesnę lygą.
Blogoji pusė: Nicola Cortese vadovavimas.
