Vilniaus „Žalgirio“ treneris iš Lenkijos Marekas Zubas Poznanėje sulaukia daug vietinės žiniasklaidos dėmesio. 48 metų M.Zubas čia – neeilinis treneris. Dėl pasiūlymo tapti „Žalgirio“ vyriausiuoju strategu jis paliko nacionalinę komandą. O dabar jis tapo pirmuoju Lenkijos treneriu, vadovaujančiu komandai, kuri Europos lygos atrankoje stos į kovą su lenkų klubu. „Man tai tik statistika“, - numojo ranka M.Zubas.
Nuo to laiko, kai praėjusių metų rugpjūtį prie Vilniaus ekipos vairo jis pakeitė kroatą Damirą Petravičių, „Žalgiris“ pralaimėjo vos vienerias rungtynes. Kovą žalgiriečius namie 1:2 palaužė Klaipėdos „Atlantas“.
„Mūsų tikslas – tapti Lietuvos čempionais. Tai yra svarbiausias dalykas. Kiekvienas Europos lygos atrankos etapas mums yra didelė patirtis. Norime patekti į grupių etapą ir žaisti gerą futbolą. Kol kas mums sekasi“, - lrytas.lt Poznanėje sakė M.Zubas.
Vilniuje treneris įsikūrė vienas. Jo žmona ir 16-metė dukra liko Varšuvoje.
„Jos kartais atvyksta pas mane, o ir pats stengiuosi bent kartą ar du per mėnesį kelioms dienoms sugrįžti į Varšuvą“, - šypsojosi futbolo specialistas.
Gyvendamas vienas jis visą savo dėmesį skiria darbui, tačiau pasitaikius progai į rankas paima teniso raketę ar neria į baseiną.
M.Zubo karjera – spalvinga. Profesionalaus futbolininko karjerą jis baigė 2000-aisiais. Aštuonerius metus dirbęs asistentu, 2008-aisiais pirmą kartą buvo paskirtas vyriausiuoju treneriu Lodzės „Widzew“ komandoje. Po metų šiame klube pradėjo eiti ir sporto direktoriaus pareigas. 2011-aisiais M.Zubas sugrįžo į Varšuvos „Polonija“, kurioje trenerio asistento ir techninio direktoriaus pozicijose dirbo iki praėjusių metų.
Ketvirtadienį treneris ves savo kariauną į svarbiausią šio sezono mūšį – atsakomąsias Europos lygos trečiojo atrankos etapo rungtynes su „Lech“. Pirmąjį mačą vilniečiai laimėjo 1:0.
- Lietuvoje dirbate jau metus. Esate patenkintas savo gyvenimu čia?
- Taip. Pirmiausia todėl, kad šiuo metu esame patenkinti rezultatais. Atvykau čia tam, kad kartu pasiektume rezultatų. Toks kiekvieno trenerio tikslas. Čia radau daug gerų žaidėjų, tačiau svarbiausia, kad kiekvienas iš jų yra ir labai geras žmogus. Apie klubo administraciją bei sirgalius galiu pasakyti tą patį. Mane supa profesionalai, dėl to esu labai laimingas.
- Vilniuje gyvena nemaža lenkų bendruomenė. Ar dažnai gatvėje girdite gimtąją kalbą?
- Žinoma. Matau daug turistų iš Lenkijos, žinau, kad čia gyvena nemažai lenkų. Ir lietuvių daug lenkiškai šneka, todėl Vilniuje jaučiuosi kaip namie.
- Kai gavote „Žalgirio“ pasiūlymą jau buvote pradėjęs dirbti Lenkijos rinktinėje. Kodėl pasirinkote „Žalgirį“?
- Rinktinėje buvau tik asistentas, o mano tikslas – vyriausiojo trenerio pareigos. Prieš kelerius metus išbandžiau ir sporto direktoriaus darbą, tačiau supratau, kad tai ne man. Noriu būti pagrindiniu treneriu, nes dievinu šį darbą. Tai mano gyvenimas ir aistra.
Turėjau du labai įdomius pasiūlymus vienu metu. Galimybė dirbti rinktinėje gali pasitaikyti tik kartą gyvenime, tačiau aš noriu dirbti vyriausiuoju treneriu. Todėl maždaug per valandą nusprendžiau palikti nacionalinę komandą ir vykti į Vilnių.
- Nuo to laiko, kai jūs stojote prie „Žalgirio“ vairo, komanda patyrė vos vieną pralaimėjimą. Kaip manote, kokia tokios sėkmės paslaptis?
- Mes turime tikslą ir jo siekiame. Mano nuomone, svarbiausia užmegzti ryšį su grupe. Nuo pat pirmos dienos, pirmos treniruotės. Man pavyko, nes čia sutikau labai gerus žmones. Man labai padėjo Ivanas Švabovičius (trenerio asistentas. - Red.) ir Dmitrijus Kartašovas (jaunimo komandos treneris. - Red.), kurie kalba lenkiškai. Juk iš pradžių nežinojau, ar visi žaidėjai kalba angliškai.
Manau, tos pirmosios akimirkos klube lėmė, kad mums taip greitai pavyko užmegzti ryšį. Todėl dabar turime rezultatą ir lengviau galime išlaikyti tokį lygį.
- Esate pirmasis Lenkijos treneris, dirbantis komandoje, su kuria lenkų klubas kovoja Europos lygos atrankoje.
- Tai tik statistika. Lenkų žurnalistai taip pat sakė, kad tokia situacija įvyko pirmą kartą, bet čia nieko ypatingo. Esu „Žalgirio“ treneris ir noriu, kad įveiktume šį iššūkį.
- Ar galite palyginti futbolo lygį Lietuvoje ir Lenkijoje?
- Lenkų futbolas šiuo metu yra truputį aukštesnio lygio nei Lietuvos. Ir tai paprasta paaiškinti, tiesiog futbolo situacija šiose šalyse yra skirtinga. Futbolas Lenkijoje yra sporto šaka numeris vienas, todėl yra toks skirtumas.
Kalbant apie talentingus žaidėjus – Lietuvoje jų yra daug. Manau, jei Lietuvoje stadionų, treniruočių aikščių ir kitos futbolo infrastruktūros situacija būtų geresnė, tai ir lygis būtų aukštesnis.
Dabar yra svarbus metas Lietuvos futbolui. Jei mums pavyks patekti į ketvirtąjį atrankos etapą, tai bus ženklas, kad viskas krypsta teisinga linkme. Galbūt tai bus signalas žmonėms, kurie gali kažką pakeisti ir padėti pakelti lygį.
Džiaugiuosi, kad „Žalgirio“ rezultatai į stadioną pritraukė daugiau žmonių, kad padidėjo žiniasklaidos susidomėjimas.
- Ar stebėjote Lietuvoje vykusį Europos jaunimo (iki 19 metų) čempionatą?
- Šiek tiek žiūrėjau, tačiau buvo keista, nes nepažinojau žaidėjų. Tik keletą, kurie rungtyniauja A lygoje.
Lietuvai nesisekė, tačiau grupė buvo tikrai labai pajėgi. Ispanija, Portugalija, Nyderlandai – tai futbolo valstybės. Tačiau tokios varžybos – neįkainojama patirtis jauniems žaidėjams. Manau, ateityje jie rungtyniaus geruose klubuose, o po kelerių metų ir vyrų rinktinėje.
- Gal pastebėjote žaidėjų, kuriuos norėtumėte matyti savo komandoje?
- Jie yra talentingi vaikinai, tačiau mačiau tik kelerias rungtynes, tiek laiko per mažai, kad susidaryčiau įspūdį. Daugiau galiu pasakyti stebėdamas žaidėjus šalies čempionate, nes rinktinėje sužaidžiamos vos kelerios rungtynės.
- Po pirmųjų rungtynių Vilniuje stebėjome, kaip „Lech“ žaidėjai geras dešimt minučių atsiprašinėjo sirgalių. Ar tai dažnas reiškinys Lenkijoje?
- „Lech“ stadione telpa apie 40 tūkst. žmonių. Tai didelis sirgalių skaičius ir didelė galia. Jie keliauja su komanda po pasaulį ir tikisi, kad komanda kausis. Jie sukuria spaudimą klubui, ypač, kai jis nežaidžia gerai.
Prieš sezoną „Lech“ žaidėjai pažadėjo, kad kausis dėl šalies čempionų vardo. Jie turi gerą stadioną, gerą biudžetą, gerus sirgalius, tačiau kai nelaimi – sirgaliai pradeda nervintis ir kartais elgiasi taip, kaip matėme. Tai nėra tipiškas elgesys, tačiau kartais taip atsitinka, kai toks klubas kaip „Lech“ patenka į panašią situaciją.
- Esate sakęs, kad lietuvių kalba jums atrodo labai sudėtinga. Gal jau pavyko pramokti keletą žodžių?
- Žinoma, esu čia jau metus, todėl turiu bent kažkiek suprasti. Niekada neturėjau didelių problemų su užsienio kalbomis. Moku anglų, ispanų, prancūzų, rusų ir lenkų kalbas. Tačiau lietuvių – visiškai kitokia.
Dabar žinau daugumą futbolo terminų, kaip „kamuolys“, „kampinis“ ir pan. Žinoma, moku ir tokius elementarius žodžius kaip „ačiū“, „labas rytas“, „labas vakaras“.
Kita vertus, neturėjau galimybės mokymuisi skirti daugiau laiko. Tačiau pažadu, kad iki sezono galo bent minimaliai su žurnalistais ir žaidėjais galėsiu pasikalbėti lietuviškai. Toks mano tikslas (šypsosi).
Visas karščiausias naujienas tiesiai iš Poznanės jums pateiks portalas lrytas.lt.
