Įvairių spalvų dūmai, gausybė besisukančių šalikų, dainos, plojimai – visas emocijų sūkurys drebino S.Dariaus ir S.Girėno stadioną, kur bosniai 1:0 nugalėjo Lietuvos komandą ir iškovojo gyvybiškai svarbią pergalę, garantavusią kelialapį į Braziliją.
„Nieko čia tokio. Taip būna nuolat. Eilinis vakaras, - juokdamasis kalbėjo Bosnijos ir Hercegovinos vėliava apsigobęs sirgalius. - Iš tiesų, tikėjomės šios pergalės, bet galvojome, kad bus lengviau. Tai, kas čia nutiko – nuostabu, nepaprasta, ypatinga“
Gera nuotaika buvo kiekvieno bosnių sirgaliais palydovė. Juk žiaurų karą išgyvenusi šalis tapo suvienyta sporto – ne vienas pripažino, kad dėl gerų rinktinės rezultatų paskui ją važinėjo visur.
Suvienijimo faktą liudijo ir tai, kad į Lietuvą atvyko apie 6 tūkstančiai sirgalių – vieni iš Bosnijos ir Hercegovinos, kiti – emigravę į Vakarų Europą.
Premijos lietuviams?
„Linkėjimai Graikijai. 50 tūkstančių eurų? Reikėjo siūlyti daugiau“, - pareiškė vienas Bosnijos ir Hercegovinos sirgalių, savo žodžius palydėdamas populiariu gestu – iškėlęs vidurinįjį pirštą. Netrukus jis su septyniais draugais pradėjo juoktis ir patraukė į Kauno gilumą – atšvęsti istorinės pergalės.
Prieš pat lietuvių mačą Bosnijos ir Hercegovinos spaudoje pasirodė straipsniai, kuriuose teigiama, jog graikai lietuviams pasiūlė premijas, jeigu paskutiniame atrankos mače atims taškus ir varžovų. Buvo teigiama, kad už tai kiekvienas Lietuvos rinktinės žaidėjas būtų gavęs po 50 tūkstančių eurų. Būtent apie šį faktą ir kalbėjo sirgalius.
„Tačiau mes žinojome, kad esame stipresni“, - sakė jis. Šiuos žodžius Kaune kartojo ne vienas geltona ir mėlyna spalvomis pasidabinęs aistruolis.
Spėjo ir išsigąsti
To, kad Bosnijos ir Hercegovinos rinktinė – pajėgesnė už Lietuvą, nuslėpti niekas negalėjo. Pirmąjį mačą lietuviai pralaimėjo 0:3, varžovų rezultatai buvo gerokai geresni, o ant popieriaus švietė ir pasaulyje puikiai žinomos pavardės.
„Nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad favoritai – svečiai“, - prieš rungtynes sakė Lietuvos rinktinės treneris Igoris Pankratjevas.
„Mes dar nesame pasirengę atakuoti bosnių. Su jais žaisti ir buvo sunkiausia. Jie pelnytai iškovojo kelialapį“, - jau po rungtynių kalbėjo I.Pankratjevas.
Tačiau laikinojo stratego, kuris vyriausiojo trenerio pareigose buvo tik antrą mačą iš eilės, kariauna nebuvo sutrypta. Lietuviai nuolat gynėsi – pasistatė visą autobusų parką baudos aikštelėje – o vartininkas Giedrius Arlauskis demonstravo ne tik užtikrintą žaidimą, bet kartais ir fokusus priminusius judesius.
„Buvau išsigandęs. Savaime aišku, kad buvome stipresni, tačiau juk būna, kad laimi nebūtinai geresnė komanda. Nervų tikrai buvo. Juk rungtynių kaina – didžiulė“, - sakė Benjaminas. Bosnijos ir Hercegovinos emigrantas, gyvenantis Danijoje, teigė, kad nesitikėjo, jog lietuviai atsilaikys net iki 68 minutės.
„Bet žinote ką? Mūsų pergalė buvo tik laiko klausimas“, - užtikrintai sakė Anis. Paklausti, ar buvo pradėję nerimauti, teigiamai atsakė ir kiti bosniai, pripažinę, jog lietuviai pateikė staigmeną.
Tačiau visi it susitarę tikino: „Žinojome, kad laimėsime“.
Mintyse - kelionė į Braziliją
„Kaune esame numatę keletą vakarėlių, - šypsojosi Benjaminas.
„Tada blaivysimės ir keliausime namo“, - jam pritarė Anis.
Benjaminas, Anis ir Haris – visi trys jau dabar galvoja apie kelionę į Braziliją, tačiau kol kas galutinai apsisprendę nėra.
„Negaliu tvirtinti, tačiau labai norime. Tačiau dar daug laiko, - sakė Benjaminas, kuris paklaustas, ar kartu su savimi pasiimtų ir sūnų, atsakė: „Į Lietuvą jis atvyko kartu, tačiau kelionei į Braziliją jis dar per jaunas, tad liktų namuose.“
Kiek užtikrinčiau jautėsi kita grupė sirgalių. „Būtinai keliausime į Brazilija. Visi mes, - sakė vienas jų ir parodė į septynių vyrų grupę, - Mes gyvename Olandijoje, todėl galime sau tai leisti.“
Jie buvo dar entuziastingiau nusiteikę dėl laukiančių linksmybių: „Paragausime lietuviško alaus. Gal ir su merginomis susipažinsime.“
