Lietuvos futbolininkai pralaimėjimu namuose 0:1 Bosnijos ir Hercegovinos rinktinei baigė 2014 metų pasaulio čempionato atrankos turnyro kovas, rašo „Lietuvos rytas“
Dar 1998-ųjų spalį Vilniuje lietuviai 4:2 buvo įveikę varžovus iš tos pačios Balkanų valstybės, kuri dabar pirmąsyk per savo istoriją pateko į pasaulio pirmenybes.
Šie du rezultatai simboliškai parodo kelią, kuriuo per pastaruosius metus žengė dviejų šalių futbolas.
Prieš penkiolika metų tik 91-ąją vietą FIFA reitinge užėmę bosniai dabar yra 16-ti, o Lietuvos rinktinė iš 61-osios nukrito į 103-iąją vietą.
„Nebesugebame užauginti žaidėjų, tinkamų rinktinei. Patys esame kalti“, - pripažino Deivydas Šemberas, 1998-aisiais dar pats žaidęs pergalingose rungtynėse su bosniais, o šiame atrankos cikle jau atsiveikinęs su nacionaline ekipa.
Po paskutiniojo mačo Kaune „Lietuvos rytas“ pakvietė Edgarą Jankauską, Aurelijų Skarbalių ir Algimantą Liubinską – buvusius Lietuvos rinktinės žaidėjus ir trenerį – įvertinti jų įpėdinių rezultatus šiame atrankos cikle ir nacionalinės ekipos perspektyvas, kovojant dėl bilieto į 2016-ųjų Europos pirmenybes.
Ką rodo rezultatai?
2014 m. pasaulio čempionato atrankos Europos zonos G grupėje Lietuvos rinktinė užėmė ketvirtąją vietą, surinkusi 11 taškų (3 pergalės, 2 lygiosios ir 5 pralaimėjimai).
„Reikia tiesai žiūrėti į akis – mes nebuvome konkurencingi. Galime džiaugtis, kad aplenkėme latvius ir Lichtenšteiną, bet per pastarąjį ciklą niekas nepasikeitė, - įsitikinęs buvęs Lietuvos rinktinės treneris A.Liubinskas, 79 mačus – daugiausiai per istoriją – vadovavęs nacionalinei ekipai
- Mes veltui praradome du metus, nes LFF vadovai iki šiol neturi aiškios strategijos, ko nori iš rinktinės. Kartų kaita neįvyko, o šios sudėties komanda jau negali progresuoti“.
„Mūsų rinktinėje kaip visada – tos pačios bėdos. Nežinau, ar čia lėmė kartų kaita, ar kitos priežastys, bet mes dar nesame pasirengę kovoti dėl tų tikslų, apie kuriuos visi mėgsta šnekėti prieš atrankos ciklo pradžią, -- įsitikinęs tituluočiausias šalies futbolininkas E.Jankauskas, 2003-aisiais triumfavęs UEFA, o 2004-aisiais ir Čempionų lygos varžybose.
-- Nuo bosnių mes atsiliekame tikrai daug. Bet šiame cikle buvo ir gerų rungtynių: lygiosiomis sužaidėm su slovakais, namuose aplošėm latvius. Nemanau, kad pasirodėme labai blogai. Realiai įvertinus mūsų galimybes esame savo vietoje“.
„Mūsų rinktinėje prasidėjo kartų kaita, o nemažai žaidėjų savo klubuose dažniau sėdi ant suolo. Tokiomis aplinkybėmis treneriams buvo labai sudėtinga išspausti daugiau, - analizavo 65 mačus Lietuvos rinktinei atstovavęs A.Skarbalius, pastarąjį dešimtmetį Danijoje tęsiantis trenerio karjerą.
- Užbaigėm ten, ko esame verti čia ir dabar. Bet kitas dalykas, ką pasimokėme ir kur judam toliau. Tai svarbiausias klausimas“.
Ar ketvirta vieta -- viršūnė?
Lietuvos rinktinė du kartus įveikė Lichtenšteiną (2:0 ir 2:0), su Latvija pasidalino po pergalę (2:0 ir 1:2), du kartus lygiosiomis sužaidė su Slovakija (1:1 ir 1:1) ir abu kartus pralaimėjo Graikijai (0:2 ir 01) bei Bosnijai ir Hercegovinai (0:3 ir 0:1).
„Galime iššauti per atskiras vienas rungtynes, bes mums tikrai sudėtinga aplošti stipresnes valstybes. Dabar galime įveikti tik lygiaverčius ar žemesnės klases varžovus, - įsitikinęs A.Skarbalius.
- Pirmiausiai turime rūpintis, kaip rinktinė galėtų pasiekti tokį stabilų žaidimo lygį, kuris leistų garbingiau kovoti su tomis komandomis, kurios yra už mus aukščiau reitinge. Tai pagrindinis tikslas. Jeigu tai pavyktų, tuomet ateityje mes galėtume šoktelti į viršų“.
„Po burtų mums reikėtų susilaikyti nuo lozungų – mes kovosime dėl išėjimo iš atrankos grupės. Kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui akivaizdu, kad tai tikrai būtų neeilinis įvykis, - pritarė E.Jankauskas.
- Futbolas – ne kazino ar Teleloto, kur gali atsitiktinai laimėti. Pagal savo futbolo lygį ir visą infrastruktūrą Lietuva negali lygintis nei su Graikija, nei su Bosnija, nei su kitomis panašiomis valstybėmis“.
Ar reikėjo permainų?
Atrankos ciklo pabaigoje Lietuvos rinktinėje sukrėtė permainos.
Po 8 rungtynių Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovai atleido Csaba Laszlo, o rinktinės vairą patikėjo buvusiam vengro asistentui Igoriui Pankratjevui.
Abu treneriai šį rudenį suskaldė komandos branduolį, kuris 2012-ųjų rudenį buvo pradėjęs šį ciklą.
Vengras duris pirmiausiai parodė buvusiam rinktinės kapitonui Tomui Danilevičiui (71 mačai rinktinėje) ir Deividui Šemberui (82), o I.Pankratjevas atsisakė geriausio 2012-ųjų Lietuvos futbolininko Žydrūno Karčemarsko (66), Mariaus Stankevičiaus (65) ir Edgaro Česnauskio (45).
„Lengviausia spręsti pagal rezultatus. Pasikeitusi komanda namuose aplošė latvius, todėl atrodo, kad permainos pasiteisino, - svarstė E.Jankauskas. - Kartų kaita -- normalus dalykas, ir tą visi turi išgyventi. Tik tas procesas neturėtų būti staigus.
Atėjo kažkas ir nukirto visus, kuriems virš 30 metų. Galbūt galima rasti būdų, kaip garbingiau išlydėti iš komandos tuos, kurie jai yra labai nusipelnę“.
“Visos permainos turėjo būti dar ciklo pradžioje. Jeigu buvo priimtas sprendimas jauninti sudėtį, tai reikėjo daryti dar anksčiau, – įsitikinęs A.Liubinskas.
- Dabar rinktinės branduolį sudaro 1984-aisiais gimusi karta, iš kurios visi labai daug tikėjosi.
Šie žaidėjai dar nėra veteranai. Jie gali žaisti dar du ciklus, bet mažai tikimybės, kad jų meistriškumas staiga ūgtels, sulaukus trisdešimties.
Net pats Edgaras Česnauskis viešai buvo pasakęs, kad „mūsų karta jau nieko nepasieks“. Vadinasi, ir ateityje geriausiu atveju užimsime tas pačias vietas, jeigu nieko nekeisime iš esmės.
Bet reikia labai pasverti, kokių žaidėjų reikia atsisakyti, ir kuriuos būtina palikti. Žiūrėti tik į pasą yra kvaila. Komandoje turi būti balansas”.
Kurie žaidėjai nenuvylė?
Per 10 rungtynių Lietuvos rinktinės aprangą vilkėjo 37 futbolininkai.
„Komandai trūko susižaidimo, nes tokia sudėtimi žaidėme pirmąsias rungtynes. Tai buvo mūsų bėda šiame atrankos cikle, nes traumos ar nuobaudos neleisdavo sužaisti viena sudėtimi dvejų rungtynių iš eilės”, – net po pergalės namuose prieš latvius neslėpė I.Pankratjevas.
Daugiausiai kartų šiame atrankos cikle aikštėje pasirodė Saulius Mikoliūnas (9 rungtynės), Tadas Kijanskas (8), Žydrūnas Karčemarskas (7), Edgaras Česnauskis (7) ir Darvydas Šernas (7).
Kurie iš futbolininkų pateisino lūkesčius ir galėtų praversti kitame atrankos cikle?
„Malonu, kad M. Kalonas po pertraukos sugrįžo į rinktinę. Jis bandė imtis lyderio vaidmens. Rinktinei tikrai reikia žaidėjų, kurie galėtų paskui save tempti komandą, - neabejojo E.Jankauskas.
- Porą įvarčių įmušė D.Matulevičius. Jis stengėsi, yra jaunas, todėl dar gali tobulėti. Dar tikrai nesame visiškai basi, kad jau reikėtų ieškoti žaidėjų, gimusių Anglijoje su lietuviškais pasais“.
„Reikia pasidžiaugti, kad du mačus sužaidė Fiodoras Černychas, jau priklausantis jaunajai kartai, gerai įsiliejo ir Gratas Sirgėdas.
Šiame atrankos cikle reanimavome M.Kaloną, bet jis taip pat yra jau 1984-ų gimimo. Mane labiau domina, kas stovi už šios kartos, - neslėpė A.Liubinskas.
- Dabar reikėtų ieškoti, ką dar galima būtų išbandyti iš U21 rinktinės, kuri 0:5 pralaimėjo anglams ar iš tos U19 komandos, kuri Lenkijoje pateko į kitą Europos čempionato etapą.
Bet tam reikalinga nuosekli strategija, kurios mes iki šiol neturime“.
Kas bus treneris?
Lietuvos futbolininkai tik kitą rudenį pradės 2016-ųjų metų Europos čempionato atrankos mačus.
LFF vadovai dar turės nuspręsti, kas laikys nacionalinės ekipos vairą per būsimą atrankos ciklą.
Kuluaruose kaip galimi pretendentai jau minimas ne tik I.Pankratjevas, bet ir A.Skarbalius, E.Jankauskas, Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas, Klaipėdos “Atlanto” treneris Konstantinas Sarsanija ir Vilniaus “Žalgirio” strategas Marekas Zubas.
„Dar kai buvau žaidėjas, man visada buvo keista ta trenerių kaita. Nėra rezultatų, keičiamas treneris, bet lieka tie patys žaidėjai. Visi tikisi, kad netrukus prasidės stebuklai. Bet jų nebus, juolab rinktinėje, - neabejojo E.Jankauskas, per savo karjerą dirbęs su Jose Mourinho ir Jose Couceiro, o po studijų JAV gavęs trenerio diplomą.
- Lengviausia pasakyti – treneris blogas ir taip nusimesti nuo savęs atsakomybę. Bet tas treneris į aikštę juk niekados neišeis. Kai tave varžovas maudo aikštės krašte, ar čia trenerio klaida?“.
“Komandoje kaip ir bet kurioje įmonėje – kuo ilgiau treneris dirba su savo strategija, tuo daugiau šansų, kad rezultatai taps stabilūs ir geresni, – neabejojo A.Skarbalius, vienintelis iš lietuvių ragavęs trenerio duonos Vakarų Europoje.
– Svarbiausia – surasti tą specialistą, kuriuo federacija ir Lietuvos futbolo bendruomenė tiki.Tik reikia sudaryti jam sąlygas dirbti ne vienerius metus, nepriklausomai nuo to, jog rezultatai gali banguoti.
Kai pradedi jaunus projektus, labiausiai reikia tęstinumo ir stabilumo. Jeigu turėsi strategiją ir kryptingai sieksi savo tikslo, rezultatai neišvengiamai pagerės. Nesvarbu, ką rašys spauda, ar mėgins įteigti sirgaliai”.
Kaip kilti iš dugno?
Atkūrus šalies nepriklausomybę Lietuvos rinktinė jau šešis kartus žaidė pasaulio čempionato atrankos turnyruose ir penkis kartus dalyvavo Europos pirmenybių atrankoje, tačiau dar nė karto nepateko į finalines varžybas.
Ką reikėtų daryti, kad Lietuvos futbolininkų svajonės galų gale išsipildytų?
“Reikia turėti bendrą strategiją ir visiems judėti ta pačia kryptimi. Mes – maža valstybė, todėl reikia viską išspausti iš kiekvieno talento, – aiškino A.Skarbalius, analizuodamas kitų valstybių pavyzdžius.
– Belgai prieš 12 metų pradėjo novatoriškai dirbti su jaunimu ir pažiūrėkite šiandien jų rezultatus.
Danija žengia lygiai tuo pat keliu – jų rinktinės treneris dirba jau nuo 2000-ųjų.
Islandijos sėkmė lėmė trys priežastys. Ten sukurtos bazės, kuriose jie gali treniruotis net žiemą. Kaip ir Danijoje su islandų vaikais jau dirba tik profesionalūs futbolo treneriai, o ne mėgėjai. Galų gale talentingiausi islandai nuo mažens išvažiuoja į stipresnių lygų profesionalius klubus.
Mūsų užduotis – sukurti Lietuvoje tokią pat terpę žaidėjams tobulėti”.
“Skandinavijoje vaikai ateina į futbolą penkerių, o pas mus – 10-11 metų. Stebėjau “Lukoil” Čempionų lygos varžybas – ten kai kurie mūsų vaikai net nemoka atbulomis bėgti. Kai jie susitiko su švedais ar suomiais atrodė, kad visiškai kitą sportą šaką žaidžia, – buvusiam komandos draugui antrino E.Jankauskas.
- Kai į rinktinę ateina 22-ejų futbolininkas, kuris nemoka kaire koja mušti baudos smūgio ar pakelti kamuolio, jau ne laikas jį mokyti. Mums pirmiausia reikia rūpintis savo vaikais ir juos auginti“.
Ar pateksim į „Euro 2016“?
2016 metų Europos pirmenybėse pirmą kartą istorijoje dalyvaus net 24 rinktinės.
Prieš atrankos turnyro burtus Lietuvos rinktinė atsidūrė tik penktajame pagal pajėgumą krepšelyje.
Į finalinį „Euro 2016“ etapą pateks po dvi stipriausias kiekvienos grupės komandas, o trečiąją vietą užėmusios rinktinės turės papildomą šansą, dalyvaudamos atkrintamosiose varžybose.
Ar lietuviai turi realių galimybių jau kitame atrankos cikle kautis dėl bilieto į pagrindinį turnyrą?
„Užimti trečiąją vietą realu, bet pirmą ar antrą – tikrai sudėtinga, - įsitikinęs A.Liubinskas. - Dabar turime tik kelis tikrai aukšto lygio vartininkus. Mums labai trūksta ir kūrybingų saugų aikštės viduryje, ir patikimų vidurio gynėjų.
Bet didžiausia futbolo problema – Lietuvos čempionatas, kuriame turėtų tobulėti žaidėjai. Net sirgaliai jau sėdi tribūnose su plakatais, kad rezultatai čia turėtų būti sprendžiami aikštėje, o ne lažybų kontorose.
Italai sugebėjo iš savo čempionato išmesti ir Turino “Juventus”, o pas mus visi tik šypsosi, nors viską žino apie visus tuos nešvarius reikalus”.
„Lietuva gali iššauti, bet mes privalome pirmiausiai pasirinkti savo prioritetus – ar stengiamės žūtbūt patekti, vėl mėgindami gesinti gaisrą, ar bandome kloti pamatus su nauja strategija ir jaunimu, - svarstė A.Skarbalius.
- Mes nuolat bandėme siekti rezultato čia ir dabar, bet taip iki šiol ir nesukūrėme būtinų rinktinės pamatų.
Man regis, svarbiausias dalykas Lietuvos futbole dabar – baigiantis naujam ciklui jau turėti tuos pamatus, o tuomet ir rezultatai ateis greičiau“.
