F.Ribery gyvenimas nusėtas įvairiais randais. Ne tik per automobilio avariją subjaurotu veidu, bet taip pat ir sunkiais gyvenimo iššūkiais.
Iš paskutiniųjų išsilaikiusi šeima, mažas Bulonės miestelis, kietas žemės paviršius, ant kurio F.Ribery dar mažas gainiojo futbolo kamuolį, gatvės gyvenimas.
Bet kamuolio spardymas nebuvo tik laiko švaistymas. Būtent futbolas kitomis spalvomis nudažė F.Ribery gyvenimą. 30 metų prancūzas nebeturi kuo skųstis – šiemet buvo pripažintas geriausiu Europoje žaidžiančiu futbolininku ir triumfavo Čempionų lygoje.
Lrytas.lt pateikia „World Soccer“ interviu su viena ryškiausių pasaulio futbolo žvaigždžių. Jame F.Ribery atsiskleidė ir kaip jautri, bendravimo reikalaujanti ir dėl kitų besiaukojanti asmenybė.
– Kaip jaučiatės tapęs geriausiu Europoje žaidžiančiu futbolininku?
– Kurį laiką apie tai svajojau ir labai dažnai galvojau. Pastaruosius dvejus metus demonstravau aukšto lygio žaidimą. O praėjusį sezoną žaidžiau labai labai gerai ir iškovojau keletą titulų.
Tad kodėl turėjo nutikti kitaip? Ypač, kai aš atėjau į futbolą iš niekur – sudėtingo mažai kam žinomo Bulonės miestelio rajono. Jaunystėje žaidžiau ant asfalto su kur kas vyresniais ir didesniais vaikais. Neįtikėtina šitaip vainikuoti tokį sunkų kliūčių kupiną kelią į aukštumas. Didžiuojuosi tuo, ką pasiekiau.
– Ar visada jautėte, kad prasimušti jums buvo sunkiau nei kitiems futbolininkams?
– Visuomet pasitaiko kliūčių. Aš su jomis susidūriau nuo pat vaikystės. Dažnai būdavo labai sunku. Tačiau dėl mano valios ir ryžto, sugebėdavau viską sutvarkyti.
Niekada nepasidaviau. O kai vadovaujiesi tokiu požiūriu, visuomet kažką pasieki. Net ir dabar, kai man jau 30 metų, vis dar noriu laimėti. Nepasikeičiau. Aš vis dar tas pats Franckas Ribery, kuris kažkada svajojo apie futbolo aukštumas Bulonės miestelyje.
– Kam esate dėkingas už tokį požiūrį į gyvenimą?
– Man labai daug padėjo tėvas. Jis visuomet buvo mano užnugaryje. Tačiau ryžtą išsiugdžiau pats. Užaugau gatvėje. Kitų pagarbą užsitarnavau savo jėgomis. Tai buvo vienintelis kelias. Bet tėvo palaikymas man buvo labai svarbus. Tėtis turėjo labai stiprų charakterį. Jis visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo. Bet net kai būdavo sunku, jis viskuo aprūpindavo šeimą. Maisto užtekdavo visada. Jis mane išmokė, kad vaikai – svarbiausias dalykas. Tai padėjo man tapti geru žmogumi.
– Praėjusį sezoną akivaizdžiai patobulėjote.
– Taip, pagerinau bent keletą smulkių detalių. Dabar esu labai patyręs ir tai man padeda. Treneris Juppas Heynckesas norėjo, kad būtume organizuoti, žaistume komandiškai. Tad kai turėdavome kamuolį, manęs laukdavo daug darbelio.
– Kiek treneris J.Heynckessas prisidėjo prie jūsų progreso?
– Labai daug, tiesiog milžiniškai. Jam stovint prie vairo, mėgavausi ne tik rungtynėmis, bet ir treniruotėmis.
– Ar praėjusį sezoną iškovoti titulai pridėjo dar daugiau motyvacijos?
– Sezoną pradėjau su neįtikėtinu troškimu. Turime naują trenerį Pepą Guardiolą ir esu labai patenkintas mūsų santykiais. Man tai yra labai svarbu. Dažnai bendraujame, gerai pažinau jį, o jis – mane. Iškart jam pasakiau, kad su manimi nebūtina dažnai kalbėtis. Pasakiau, kad man užtenka ir kepštelėjimo, pasisveikinimo, trumpo komentaro ir panašiai. Tai man suteikia pasitikėjimo savimi.
– Ar jums būtina jausti trenerio pasitikėjimą?
– Nenoriu jaustis svarbus, bet man reikia tarpusavio ryšio. Noriu tinkamai bendrauti, linksmintis, juoktis. Turi būti natūralus tarpusavio pasitikėjimas. Turiu jausti, kad galiu pasitikėti treneriu.
– Esate tvirto charakterio, bet ar turite švelniųjų pusių?
– Aš labai jautrus, pripažįstu. Labai noriu laimėti, bet svarbiausia, jog turiu didelę širdį. Visada noriu duoti. Visada galvoju apie tuos, kuriems nesiseka, kurie neturi šeimos, draugų. O kažkam padėdamas jaučiu malonumą. Geriau duoti nei gauti. Todėl aikštelėje man smagiau kurti progas, nei jas realizuoti. Kai sukuriu situaciją ir matau komandos draugą švenčiantį, esu labai laimingas. Toks yra mano žaidimas.
– Kas jums svarbiau: gerai žaisti ar laimėti titulus?
– Žaidimas iš esmės jau savaime yra svarbus. Jei laimi ir tuo nesimėgauji, tai nėra gerai. Po mūsų rungtynių sirgaliai turi grįžti namo su šypsenomis. Manau, kad treneris turi tokią pat viziją.
– Kalbant apie sirgalius... Jie mėgaujasi jūsų žaidimu.
– Smagu žinoti, kad kitiems keliu džiaugsmą. Man tai prideda daugiau motyvacijos. Noriu, kad žmonės žiūrėdami į mane žaidžiantį žavėtųsi. Negali žaisti futbolo amžinai, todėl tikiuosi, kad ateityje mane atsimins. Noriu palikti savo pėdsaką.
– Ar pajutote, kad pastaraisiais metais varžovai jus labiau gerbia?
– Taip, be abejo. Lygiai taip pat gerbiu savo varžovus. Kartais pastebiu, kad jie šiek tiek jaudinasi, todėl tuo pasinaudoju.
– Dažnai priešininkai jus stabdo nešvariais būdais.
– Tokių atvejų padaugėjo. Bet puikiai suprantu, kad priešininkai nori padaryti viską, kad tik laimėtų. Žaisdami prieš mane dauguma varžovų būna dar labiau motyvuoti ir nori tai parodyti visam pasauliui. Bet tai yra žaidimo dalis.
– Kartais pats nesusilaikote. Kodėl?
– Nesu robotas. Tikrai nenoriu nieko sužeisti, bet kartais nutinka taip, kad sunkiai galiu save kontroliuoti. Bandau save apginti, bet nesu piktas. Tai – tik savigynos forma. Nesu peštukas, noriu mėgautis futbolu, bet kartais pražangos ir provokacijos peržengia ribą. Esu impulsyvus, todėl galiu į tai emocingai sureaguoti. Toks esu visą savo karjerą.
