Jo galva vėl kupina naujų beprotiškų idėjų.
A.de Laurentiisas užaugo garsioje Italijos kino kūrėjų šeimoje ir, regis, nuolat jaučiasi lyg filmavimo aikštelėje. Jo dėdė Dino prisidėjo prie legendinių Federico Fellini filmų ir padėjo sukurti ne vieną Italijos kino šedevrą.
Aurelio pasirinko lengvesnį žanrą, vieną po kitos sėkmingai kepdamas „cinepanettone” – Kalėdoms skirtas komedijas. Italijoje ypač populiarūs filmai sukrovė jam milijonus ir net atvėrė Holivudo duris.
64-erių italas iki šiol rūpinasi visais „Filmauro” – savo paties įkurtos šeiminės kino filmų gamybos ir platinimo bendrovės reikalais, bet vis daugiau laiko priverstas skirti futbolui.
2004-aisiais A.de Laurentiisas įsigijo „Napoli”, taip išgelbėjęs buvusį Diego Maradonos klubą nuo bankroto.
„Neturėjau jokio supratimo, į ką įsivėliau. Bet futbolo pasauliui dabar reikia revoliucijos, nes daug dalykų čia neteisingi”, – kalbėdamasis su „L’Equipe” aiškino „Napoli” prezidentas.
Kino prodiuserio vadovaujama komanda pernai jau laimėjo Italijos taurę – pirmąjį savo trofėjų po triumfo 1990-ųjų šalies pirmenybėse ir šį sezoną sėkmingai kaunasi Čempionų lygos turnyre.
– Kas jus paskatino investuoti į futbolą? – „Napoli” prezidento paklausė žurnalistai.
– Įsigyti „Napoli” man atrodė natūralu.
Esu neapolietis, todėl esu prisirišęs prie šio miesto tradicijų. Labai vertinu ir jo antikinę filosofiją, ir šiuolaikinių laikų dvasią.
Tačiau iki 2004-ųjų aš neturėjau nieko bendra su futbolo pasauliu ir visiškai nesupratau šio žaidimo.
Kai klubas buvo parduodamas iš varžytynių Neapolio teisme, o aš laimėjau šį aukcioną, nieko nežinojau apie schemas 4-3-3 ar 4-4-2.
Neturėjau jokio supratimo, į ką įsivėliau.
Kai sumokėjau 32 mln. eurų, paprašiau teismo paaiškinti, kaip dabar galėčiau perimti „Napoli” biurą, stadioną ir žaidėjus. Teisėjas man atsakė: „Man regis, jūs nesupratote, kad nusipirkote tik pavadinimą!”
O atsidėkodama už šį žingsnį Italijos futbolo federacija mus iš karto išmetė į „Serie C” lygą. Tiesiog fantastika.
„Napoli” pasisekė, jog tuomet buvau Los Andžele jau baigęs filmą „Dangaus kapitonas ir rytojaus pasaulis” („Captain Sky and the World of Tomorrow”. – Red.) su Jude’u Law, Gwyneth Paltrow ir Angelina Jolie.
Netrukus turėjome pradėti kelionę po 54 šalis reklamuodami filmą, bet aš nusprendžiau prieš tai pailsėti ir kelioms dienoms išvykau į Kaprio salą.
Būtent čia ir sužinojau apie klubo bankrotą.
– Kaip futbolas pakeitė jūsų gyvenimą?
– „Napoli” privertė mane likti Italijoje, kad galėčiau eiti į futbolo mokyklą.
Šiandien klubo reikalams skiriu jau 70 proc. savo laiko. Mokytis futbolo teko šuoliais – lyg žirgų lenktynėse.
Bet po ketverių metų mes patekome į Intertoto taurę, o per Walterio Mazzarri (buvusio „Napoli” trenerio. – Red.) epochą – ir į Čempionų lygą. Šį sezoną jau prasidėjo Rafaelio Benitezo laikai.
Aš tiktai stengiausi tobulėti kartu su komanda.
Labai gerbiu tuos, kurie sukūrė dabartinę futbolo sistemą, bet valdžia turi suprasti, kad pasaulis pasikeitė.
– Kas jums nepatinka dabartinėje futbolo sistemoje?
– 20 klubų šalies čempionatuose yra per daug. Mūsų futbolininkai priversti žaisti per daug rungtynių.
Jei dar pridėsime rinktinių mačus, Čempionų lygą ar Europos lygą, kuri niekam nereikalinga, ir šalies taurę, mes tiktai veltui švaistome pinigus ir energiją.
Norėčiau sumažinti komandų skaičių šalies čempionate iki 16 ir sukurti naują Europos taurės turnyrą, kuriame dalyvautų tik po 5 geriausius klubus iš penkių stipriausių žemyno lygų.
Viena savaitė būtų skirta nacionaliniam čempionatui, kita – Europos taurės kovoms su „Manchester United”, Madrido „Real”, Miuncheno „Bayern”, „Paris Saint Germain” ir „Milan”.
Toks turnyras būtų tikra beprotybė. Tiesiog pasaulio pabaiga! Jis galėtų pritraukti 5 milijardus eurų pajamų.
Tai būtų revoliucija, nes visi klubai sezoną baigtų nepatyrę nuostolių ir uždirbę pelno.
– Regis, jūs dabar kviečiate į tikrą futbolo revoliuciją...
– Tiesiog reikalauju įgyvendinti naujos Europos taurės idėją. Jeigu UEFA nenorės išklausyti šio pasiūlymo, tuomet reikės įkurti lygiagrečią lygą.
Bet tikiuosi, jog Michelis Platini liks UEFA vadovu ir daugiau atsivers, o jo kultūra ir protingumas paskatins naują dialogą.
Reikia būti labai konkretiems – futbolui turime rasti pinigų.
Atrodo, kad dabar visi patenkinti, kai Čempionų lygoje per sezoną gauna po 40 mln. eurų.
Bet aš tikrai nesu patenkintas – noriu uždirbti 150 ir netgi 200 mln. eurų.
FIFA taip pat turi pradėti protingas diskusijas su klubų savininkais dėl rinktinių rungtynių, nes dabar ji pelnosi iš mūsų finansinių išteklių.
Galiu tai iliustruoti Edinsono Cavani (puolėjas iš Urugvajaus, praėjusį sezoną atstovavęs „Napoli”. – Red.) pavyzdžiu.
„Paris Saint Germain” šią vasarą už jį labai brangiai sumokėjo (64 mln. eurų. – Red.), bet urugvajietis kelis kartus per sezoną grįžta į rinktinę žaisti FIFA varžybose. Tai milžiniška rizika.
Jeigu FIFA nori, kad E.Cavani toliau žaistų jos turnyruose, ji turi klubui sumokėti po 1 milijoną eurų už kiekvienas jo rungtynes Urugvajaus rinktinėje.
Būtent tokių sąlygų klubams aš ir siekiu.
Seppas Blatteris (FIFA prezidentas. – Red.) yra labai apsukrus. Bet jo apsukrumas remiasi mūsų pastangomis ir mūsų pinigais.
Galima kalbėti apie revoliuciją, kai nori pakeisti negerus dalykus. O kai kurie futbolo dalykai dabar tikrai negeri.
– Ar jau kalbėjotės apie tai su M.Platini?
– Dar turiu tai padaryti. Jeigu jis norės išlaikyti savo valdžią, jam neišvengiamai teks sėsti prie derybų stalo su garsiausiais Europos klubais.
Mes galime jam pasiūlyti naują 20 metų sutartį, bet ir jis turi uždirbti daugiau pinigų.
Pavyzdžiui, jis turėtų būti suinteresuotas gauti daugiau pajamų iš transliacijų internetu.
M.Platini vengia parduoti Europos turnyrų transliacijų teises tiesiogiai pačioms televizijoms. Bet užtektų, kad televizijos skirtų tam tikrą procentą nuo gautų pajamų parduodant futbolo mačus žiūrovams, kaip tai daro kino teatrai.
– Ar klubai pritaria jūsų idėjoms?
– Dabar lakstydamas nuo futbolo prie kino jau neturiu laiko net miegui.
Šiandien noriu būti tas, kuris rodo kitiems kelią į priekį.
Bet susodinti visus prie vieno stalo nelengva.
Šioms idėjoms labiausiai pritaria Anglijos klubų savininkai amerikiečiai ir Vokietijos klubų vadovai. Daugelis kitų yra labai prisirišę prie tradicijų.
Dabar labai sunku kalbėtis su „Barcelona” ir Madrido „Real”, nes jų akcijos priklauso viešajam kapitalui.
Bet „Real” po kiekvieno sezono patiria tiesiog milžiniškų ir absurdiškų nuostolių.
Nepaisant visų sunkumų, neabejoju, kad per dvejus ar trejus metus Europos futbole įvyks daug pokyčių.
– Ar dabartinė žaidėjų perėjimo iš klubo į klubą sistema jums neužkliūva?
– Ji nėra korektiška.
Tiesiog būtina, kad mes susėstume prie stalo su žaidėjų profsąjungos atstovais.
Dabar futbolininko agentas derasi su klubu, norėdamas pasirašyti penkerių metų sutartį, bet po dviejų ar trijų sezonų jo atstovaujamas žaidėjas staiga vėl atsiranda ant prekystalio.
Ypač tuomet, jeigu tas agentas neturi daug žaidėjų. Jis nori vėl sau laimėti naują Aukso puodą.
Jeigu tu nesutinki paleisti savo futbolininko, tuomet agentas pašnibžda jam į ausį, kad žaidėjas imtų žaisti prasčiau.
Reikia pakeisti tokio tipo sutartis. Žaidėjas turėtų pasirašyti kontraktą, kuriame būtų numatytas sąrašas klubų, į kuriuos futbolininkas galėtų išeiti, jeigu finansinės sąlygos būtų tokios pat.
