Duodamas interviu „Bundesliga“ apžvalgininkui Ali Farhatui, 25 metų 181 cm ūgio futbolininkas pasakojo apie savo idealą ir keistą vietelę, kurioje jis gavo futbolo pasaulį pakerėjusius įgūdžius.
„Iš pradžių buvau puolėjas, bet man labiau patiko ilgai laikyti kamuolį. Treneriai vėliau suprato, kad jaučiuosi laimingiausias rungtyniaudamas „po puolėju“. Yra ir kitas paaiškinimas – Zinedine‘as Zidane‘as. Jis visuomet mane žavėjo. Jo driblingas, šaltakraujiškumas su kamuoliu tarp kojų... pasaulinės klasės. Stadione niekada nebuvau matęs tokios charizmos.
Net neverta kalbėti apie jo įvarčius ir „ruletę“ (apsisukimą su kamuoliu 360 laipsnių kampu). Tai taip pat buvo mano firminis judesys. Judesys, kuris daromas spontaniškai“, – lemtingą pažintį su Prancūzijos futbolo legenda prisiminė M.Ozilas.
– Kada pamilote futbolą?
– Pastebėjau Z.Zidane‘ą per 1998 metų pasaulio čempionatą (M.Ozilui tuomet buvo 10 metų. – Red.). Kai tuomet žaisdavau su žaidimų kompiuteriu, rinkdavausi „Real“ arba Z.Zidane‘o Prancūzijos rinktinę. Ir kai tik išvydau Z.Zidane‘o „ruletę“, iškart ėjau ieškoti informacijos internete.
Šį judesį pats bandžiau pamėgdžioti. Grįžtant į dienas Gelzenkirchene, prisimenu „beždžionių narvą“ – plūsta visi prisiminimai. Ir kai dabar pamatau futbolo kamuolį gainiojančius vaikus, tarp kurių būna ir mano marškinėlius vilkinčiųjų, kažką pajaučiu.
– Papasakokite daugiau apie „beždžionių narvą“.
– Užaugau Gelzenkirchene. Pamokos mokykloje baigdavosi apie antrą valandą. Kiekvieną dieną iki aštuntos vakaro žaisdavau vietoje, kuri vadinosi „beždžionių narvas“. Tai buvo aptvertas maždaug 50 kvadratinių metrų plotas. Jame žaisdavome šešiese prieš šešis. Taip išmokau išlaikyti kamuolį. Turėdavome labai greitai mąstyti, būti kūrybingais. Kadangi kamuolys niekada nenuskriedavo į užribį, niekada nebūdavo pertraukėlių – žaidimas buvo superintensyvus.
Kartu su draugais žaisdavome prieš mano brolį ir jo kompaniją. Jie buvo penkeriais metais vyresni. Žaisdavome iš maisto ar gėrimų. Mums tekdavo juos pirkti, bet futbolo aikštėje niekada nejausdavau baimės, nes įpratau kovoti su didesniais ir sunkesniais. Pastebėjau, kad žaidžiu geriau nei kiti. Tačiau tada nė netoptelėjo mintis, kad galiu tapti profesionalu. „Beždžionių narve“ žaidė točiai ir beckenbaueriai. Aš buvau Zidane‘as.
– Jaučiate nostalgiją paauglystei?
– Ne. Ne viską, ką išdarinėjau narve, galėjau panaudoti normaliame stadione. Mano privalumas buvo tas, kad buvau smulkus ir matydavau tai, ko neregėdavo kiti. Net prieš gaudamas kamuolį žinodavau, kur yra mano komandos draugai. Tai – didžiausia mano stiprybė. Be to, šito įgūdžio neištobulinau – man taip pavyksta tiesiog savaime. Mano pozicijai tai yra labai naudinga.
– Cescas Fabregasas yra sakęs, kad esate labai chaotiškas žaidėjas ir žaidžiate pernelyg laisvai.
– Nieko nežinau apie „Barcelona“ klubo žaidėjus, bet kiek žinau, moderniame futbole tu turi ir gintis. Be abejo, turiu laisvę. Galiu pasistumti į dešinę, kairę, žemyn, aukštyn. Šiandieniame futbole atakuojantis gynėjas yra puolantysis futbolininkas, bet neišsisuksi ir nuo darbo gynyboje. Anksčiau įžaidėjas būdavo laisvas ir darydavo, ką nori. Dabar futbolas daug kompaktiškesnis ir taktiškesnis, todėl visi turi dalyvauti žaidime. Aštuntajame dešimtmetyje komandų taktika būdavo daugiau ar mažiau aiški. Nesakau, kad tada žaidėjai buvo fiziškai silpnesni. Tiesiog dabar mes daugiau dirbame kaip komanda. Be to, taktika leidžia mažesniems klubams įkąsti favoritams. Tokių atvejų prieš 30-40 metų buvo mažiau.
– Kokia taktika jums parankiausia?
– Man nėra skirtumo, ar tai 4-4-2, ar 4-2-3-1. Aš vis tiek lieku žaidimo ašyje. Man patinka žaisti su dviem krašto saugais ir centro puolėju. Tai reiškia, kad užnugaryje turiu du besiginančius saugus. Be to, puolime aiškiau, kai turi abu kraštus užpildančius komandos draugus. Žaidžiant taktika 4-4-2, jaučiu, kad puolėjai maišosi vienas kito kelyje.
Man pasisekė, kad „Real“ klube žaidžiau su tokiais puolėjais kaip Cristiano Ronaldo ir Karimu Benzema. C.Ronaldo – turbūt geriausias pasaulio žaidėjas, tikras erdvių valytojas. K.Benzema – taip pat. Šie vyrukai gerokai palengvindavo užduotis. Jie žino, kur eiti ir kur ne, todėl jiems nesunku atlikti gerą perdavimą tinkamu greičiu. Vokietijos rinktinėje panašiai jaučiuosi su Marco Reusu.
– Su amžiumi įžaidėjai kaip Andrea Pirlo šiek tiek atsitraukia žemyn. Ar panašiai bus ir su jumis?
– Nežinau. Tai priklauso ne tik nuo amžiaus, bet ir taktikos. Bastianas Schweinsteigeris vadovauja žaidimui iš gilumos, bet jis nėra senas. Aš neįsivaizduoju savęs žaidžiančio kitur nei atakuojančio gynėjo pozicijoje. Mano vaidmuo – savo futbolo supratimu ir perdavimais, visai kaip Z.Zidane‘ui, padėti komandos draugams. Man labiau patinka atlikti rezultatyvų perdavimą, nei pačiam įmušti įvartį.
– Kai kurie sako, kad esate per lėtas.
– Turbūt dėl to, kad dažnai kamuolį priimu nugara į vartus. Todėl negaliu iškart pasileisti į priekį.
– Anksčiau minėjote, kad esate vokietis, bet žaidžiate turkiškai. Ką tai reiškia?
– Turiu turkiškąją, labiau atsipalaidavusią pusę. Kartu su vokiška disciplina sudarau gerą mišinį – 50 prie 50.
