„Džiaugiuosi, kad galiu pabūti su artimaisiais. Profesionalo karjeroje to labai trūksta“, – gero nusiteikimo nepraranda futbolininkas, nors jo gyvenimą šiuo metu kausto nežinomybė.
D.Šembero atstovaujama „Alanija“ dėl didelių finansinių sunkumų nusprendė nebežaisti paskutinių pirmojo rato rungtynių svečiuose su Vladivostoko „Luč-Energija“, tačiau turnyro lentelėje išlieka antroje vietoje ir teoriškai pretenduoja grįžti į aukščiausiąją lygą.
Dabar D.Šemberas gyvena laukimu. Rusijos čempionatas bus atnaujintas kovo pradžioje, tačiau lietuvis nežino, ar „Alanija“ jame dalyvaus. Futbolininkams jau pusmetį nebuvo mokama atlyginimo ir premijų.
„Situacija nekokia. Klubui neleidžiama pakeisti juridinio asmens statuso ir kol kas jokio pasistūmėjimo nėra. Jeigu situacija nesikeis, realiausia, kad komandos visai neliks.
Todėl kalbėti, kad grįšiu ten, negaliu, nes nebus kur grįžti“, – sakė D.Šemberas.
Šiuo metu futbolininkas formą palaiko sportuodamas individualiai. Atsakymo jis tikisi sulaukti iki sausio vidurio. Pastarosiomis dienomis vis dažniau kalbama, kad klubas bankrutuos ir pasitrauks iš varžybų.
– Ar svarstėte, ką darytumėte, jeigu situacija klostytųsi nepalankiai?
– Rimtai negalvojau. Jeigu bus pasiūlymų, dar bandysiu pažaisti, jeigu ne – baigsiu karjerą.
– Ar šiuo metu pasiūlymų turite?
– Kol kas nesigilinau į tai, nes dar niekas nėra aišku.
Laukiu galutinio sprendimo, nes mano santykiai su klubo prezidentu yra normalūs, nesinori priimti skuboto sprendimo. Noriu sulaukti aiškaus atsakymo.
– Bet žaisti dar norisi?
– Žinoma. Geriau žaisti ir būti futbolininku negu užsiimti kuo nors kitu.
– Ar yra galimybių jus pamatyti žaidžiantį Lietuvoje?
– Nesvarsčiau tokio varianto, nes neturėjau pasiūlymų. Bet manau, kad pamatyti mane, profesionaliai žaidžiantį Lietuvoje, būtų sunku.
Neįsivaizduoju savęs Lietuvos čempionate.
– Kodėl?
– Būtų sunku pritapti. Gal ne tiek sunku, bet... Žinau atsakymą, tačiau aiškintis nelabai norėčiau.
Jokių politinių dalykų čia nėra. Daug kas įsivaizduoja, kad mano santykiai su Lietuvos futbolo federacija (LFF) yra blogi.
Nėra jokių blogų santykių. Čia būtų tik futbolo veiksniai, jokių povandeninių srovių.
– Daugelis futbolininkų svajoja rungtyniauti Ispanijos, Italijos klubuose. Jūs beveik visą karjerą praleidote Rusijoje.
Niekada nenorėjote išbandyti jėgų Vakarų Europos lygose?
– Gal pasąmonėje ir norėjosi, bet kai konkrečių pasiūlymų nėra, tai ir nėra reikalo apie tai galvoti.
Žinoma, labai norint ir agentams dirbant buvo galima pabandyti, bet aš buvau patenkintas. Maskvoje mane viskas tenkino ir man nereikėjo blaškytis.
– 15 metų praleidote Maskvoje, pats esate kilęs iš Vilniaus.
Kur tikrieji jūsų namai?
– Namai yra ir Maskvoje, ir Vilniuje. Tai du mylimiausi mano miestai ir kol kas negaliu pasakyti, kur tikrieji namai.
– Didžiąją karjeros dalį praleidote CSKA klube. Ar nebuvo sunku jį palikti?
– Visada sunku išeiti iš ten, kur praėjo geriausi metai. Kur klubo struktūra yra sudėliota taip, kad malonu dirbti.
Negalima net lyginti nei šių miestų (Maskvos ir Vladikaukazo. – Red.), nei klubų. Visiškai skirtingas lygis.
– Kai tiek metų atidavėte CSKA, gal klubas pasiūlė kitas pareigas?
– Kol kas turiu profesionalaus futbolininko statusą, todėl apie kitas darbo vietas negalvojau ir negalvoju. Kol esu žaidėjas, niekas nieko nesiūlė.
– Ar svarstėte, ką norėtumėte veikti, kai nebežaisite?
– Prognozuoti ir svajoti galima daug, bet kol kas geriau nereikia.
– Tačiau futbole norėtumėte likti?
– Žinoma. Apie šią sporto šaką ir viską, kas susiję su ja, išmanau geriausiai.
Norėtųsi likti futbole ir būti šalia futbolo, ir dirbti futbolo labui, kad tas Lietuvos futbolo lygis man dirbant augtų ir būtų kitoks negu dabar.
– Įsivaizduojate save kaip trenerį?
– Ne, savęs kaip trenerio kol kas nematau. Artimoje ateityje – taip pat.
Nežinau, kas bus po 10–15 metų, gal tada ir norėsis, bet kol kas apie trenerio darbą negalvoju.
– Sakėte, kad su LFF jūsų santykiai nėra blogi, bet pats ne kartą esate kritiškai kalbėjęs apie federacijos veiklą. Galbūt turite minčių su bendražygiais paskatinti pokyčius?
– Ne, tikrai tokių minčių negali būti, nes Lietuvos futbolo vadovybė renkama konferencijoje ir čia sukilimų ir panašių dalykų negali būti.
Turime prezidentą, turime valdybą ir jie atsako už visus su futbolu susijusius dalykus.
– Ar nebuvo apmaudu, kad atsisveikinimas su Lietuvos rinktine buvo toks be pagarbos?
– Ne, apmaudo nėra. Esu dėkingas Lietuvai ir rinktinei. Man buvo didelė garbė atstovauti savo šaliai.
Taip, nepasiekėme įspūdingų rezultatų, bet man ir rinktinės draugams žaidžiant buvome pakilę į aukščiausią vietą reitinge. Todėl esu patenkintas ir tokiais nedideliais laimėjimais.
Labai tikiuosi, kad ateis jaunimas ir po 6–10 metų išvysime Lietuvos rinktinę didžiuosiuose turnyruose.
– Paprastai būna surengiamos atsisveikinimo rungtynės, padėkojama nusipelniusiems žaidėjams.
– Turbūt ne manęs, o federacijos reikia klausti, kodėl to nebuvo. Bet man ir nereikia, kad su manimi skambiai atsisveikintų. Nieko čia tokio neįvyko.
Esu dėkingas, kad tiek metų galėjau atiduoti rinktinei, kad buvau kviečiamas. Kai tik galėjau, visada padėdavau ir džiaugiausi galėdamas būti šalia Lietuvos žaidėjų, partnerių, Lietuvos futbolo vadovybės, kuri manimi pasitikėjo ir kvietė.
– Daug kalbama apie kartų kaitą ir rinktinės atjauninimą.
Gal išties verta kviesti jaunimo rinktinės lyderius?
– Aš manau, kad rinktinėje turi žaisti tą dieną geriausi žaidėjai. Taip įprasta visose šalyse ir visose rinktinėse. O tas butaforinis rinktinės jauninimas yra akių dūmimas.
Jauninimas vyksta savaime: kasmet kas nors baigia karjerą, į rinktinę ateina jaunų perspektyvių žaidėjų.
Dabar rinktinės žaidėjų amžiaus vidurkis siekia apie 26 metus, tai koks čia atjauninimas?
Aš tikrai nesu prieš jaunimą. Aš abiem rankom už, kad ateitų geras jaunimas, kad augtų, tobulėtų ir parodytų gerus rezultatus.
Visada jauni žaidėjai būdavo patenkinti tuo, kaip juos rinktinė pasitinka, kaip priima į kolektyvą.
Tačiau dabar matome kitokią vadovybės poziciją – atsisakyti vyresnių žaidėjų ir duoti progą jaunimui.
Žiūrėsime, kas iš to bus.
– Gal jums įsiminė kuris nors veidas iš jaunimo rinktinės?
– Yra gero ir perspektyvaus jaunimo. Tačiau nenorėčiau vardyti pavardžių, aš jas žinau, bet nenoriu išskirti.
Futbole pirmiausia laimi komanda ir rezultato siekia visa komanda, todėl kalbėti apie asmenybes nesinori.
Tik norėčiau, kad 18–20 metų žaidėjai važiuotų į užsienio klubus ir žaistų ne jaunimo, ne antrosiose ar trečiosiose komandose, o treniruotųsi ir žaistų su vyrais. Pereinamasis laikotarpis yra labai svarbus.
– Dabar toks jūsų karjeros metas, kai turite daugiau laiko ir mažiau įsipareigojimų. Kaip tuo naudojatės?
– Išties nesu turėjęs tokių ilgų atostogų per visą karjerą, todėl džiaugiuosi, kad galiu pabūti su artimaisiais.
– Vykote į Druskininkus slidinėti, bet profesionalui tai nelabai leidžiama dėl didelės traumų rizikos.
– Taip, bet koks iš manęs profesionalus futbolininkas, jei jau pusę metų negaunu atlyginimo? Jau esu labiau į mėgėją panašus. (Juokiasi.)
