Olandijos čempionų titulas su Eindhoveno PSV, Lenkijos taurė ir supertaurė su Balstogės „Jagiellonia“, Lietuvos taurės ir ilgai siektas A lygos nugalėtojų trofėjus – tokiais titulais per savo karjerą gali pasigirti A.Skerla.
Turbūt didžiausią reikšmę futbolininkui turėjo nacionalinė komanda, kuriai A.Skerla ypač dėkingas. Ne už pergales, kurių Lietuvai trūksta jau daugybę metų, bet už galimybę stoti į vieną aikštę su geriausiais pasaulio futbolininkais.
„Žaisti už rinktinę visada buvo malonu. Nerungtyniavau Italijoje ar Ispanijoje, todėl man tai buvo vienintelė galimybė rungtyniauti prieš geriausius futbolininkus pasaulyje. Manau, daugeliui Lietuvos futbolininkų yra lygiai taip pat“, – portalui lrytas.lt pasakojo Vilniaus „Žalgiryje“ karjerą pradėjęs ir ten pat ją baigęs gynėjas.
A.Skerla pažymėjo, kad titulų jo ilgoje ir sunkių traumų nepaliestoje karjeroje nebuvo daug, bet apie taurės turnyrų finalus jis kalbėjo su šypsena.
„Pasisekė, kad beveik per visus finalus esu mušęs įvartį, – kikeno A.Skerla. – Kai Lenkijoje iškovojome taurę, tai buvo pirmasis toks didelis „Jagiellonia“ klubo titulas istorijoje. Juokavome, kad 33 metai man vieni geriausių karjeroje. 2009–2010 m. sezone jaučiausi geriausiai, sužaidžiau visas 30 Lenkijos čempionato rungtynių, laimėjome taurę. Buvo toks etapas, kai pusę sezono pirmavome lygoje. Buvo tikrai įdomūs ir sėkmingi metai.“
„Žalgirio“ žaidėjas įsimins čempionų paradą, kai PSV žaidėjų autobusą lydėjo daugiatūkstantinė minia. Bet epizodinis vaidmuo garsioje Olandijos komandoje jam paliko kartėlį. O karjeros pabaiga A.Skerlai susiklostė taip, kaip jis ir svajojo – sugrįžęs į gimtąjį Vilnių jis padovanojo miestui 14 metų lauktą čempionų titulą.
– Andriau, kodėl nusprendėte baigti karjerą? – lrytas.lt paklausė A.Skerlos.
– Baigėsi sutartis. „Žalgiris“ norėjo, kad dar žaisčiau, tačiau nusprendžiau, jog užteks. Duoklę Lietuvoje atidaviau ir nusprendžiau pasukti kita linkme. Juolab kad pasitaikė tokia galimybė užimti M.Zubo asistento pareigas ir dirbti su geriausiu Lietuvos komandą treniruojančiu strategu šalyje. Man didelė garbė. Manau, kad man tokie pirmieji žingsniai yra labai tinkami.
– Profesionaliai žaisti futbolą jau trūko motyvacijos?
– Užteko pamatyti, kaip čia yra Lietuvoje. Rungtyniauti traukia tik vienas dalykas – tos didesnės emocijos, Europos turnyrai. Yra 3–4 komandos, su kuriomis žaidžiant motyvacija yra didesnė, bet kitos rungtynės neprideda jėgų ir stimulo. Be to, manau, kad pakankamai atidaviau „Žalgiriui“ ir buvau jam naudingas.
– Atsisveikinti su profesionalo duona nebuvo labai sunku?
– Sprendimas pribrendo ir tikrai nebuvo taip, kad naktimis nemiegočiau. Nemanau, kad padariau klaidą ir tikiu, jog taip nemanysiu. Žaidžiau gana daug, išvengiau didesnių traumų. Manau, kad prisižaidžiau. (Šypsosi.)
– Prieš metus kalbėjote, kad tokių planų lyg ir neturite. Kas paskatino siekti trenerio karjeros?
– Prieš metus gavau žaidžiančiojo trenerio asistento pareigas. Treniravausi ir dirbau kaip visi žaidėjai, bet turėjau dar ir kitų užduočių. Sunku atlikti visą tą darbą ir dar papildomai kažką treniruoti... Gal tai įmanoma pirmojoje, antrojoje lygoje, bet „Žalgiris“ yra aukščiausių tikslų siekianti komanda. Negali kur nors nepabėgti, stovėti ir žiūrėti. Paprasčiausiai tai nėra suderinami dalykai. Tai supratau jau pirmą mėnesį. Anksčiau tiesiai šviesiai pasakiau, kaip viskas yra. Vadovai irgi viską suprato. Tokio lygio komandoje negali būti žaidžiančiu trenerio asistento.
– Krūvis tapo nepakeliamas?
– Be abejo. Nesame mėgėjai – treniruojamės gana daug ir treniruotės nėra lengvos. Juolab man – ne 20 metų. Fizinis atsistatymas ir visa kita yra sudėtingiau.
– Kaip atrodė tos žaidžiančiojo trenerio pareigos?
– Daugiausia tai buvo susiję su žaidėjų pasirengimu, treniruotėmis. Treniruotės nėra lengvos. Vesdavau apšilimą, bet taip pat turėjau stebėti ir kitus žaidėjus, ar jie viską daro teisingai. Kai pats viską darai, stebėti, ką daro kiti, tikrai nėra lengva.
– Kaip keisis jūsų vaidmuo, kai pačiam kamuolio per rungtynes gainioti nebereikės?
– Trenerio asistento darbas yra padėti vyriausiajam treneriui. Kasdien skiriama užduotis, kurią turi atlikti. Vieną dieną gali vadovauti apšilimui, kitą – šlifuoti perdavimus, dar kitą – paskirti jėgos pratimus. Svarbiausia parengti komandą būtent pagrindiniam darbui.
– Kaip įsivaizduojate savo karjerą trenerio kėdėje?
– Dar sunku pasakyti, nes viskas tik prasideda. Tai vyksta palaipsniui, viską parodys laikas. Negaliu sakyti, kad būsiu geras treneris ir viskas man labai seksis. Stebiu visą procesą ir stengiuosi mokytis iš trenerio, analizuoju kitas rungtynes, skaitau medžiagą. Tam reikės tikrai nemažai laiko.
– Ar turite futbolo trenerio idealą?
– Galiu palyginti tik tuos trenerius, kuriuos pažinojau per savo karjerą. Yra labai daug žymių ir itin gerų trenerių, bet nesu su jais dirbęs. Galiu matyti tik tų komandų rezultatus, o su tuo, kaip jie dirba, reikėtų susipažinti per treniruotes.
